TOP meniu » Pradþia » Sielai »» Skaitiniai

– Jûrate, bûk gera, gelbëk toms trims paikðëms, – tik pravërus duris, springsta ið susijaudinimo Sigos mama, – Neþinau kas ten joms nutiko, skambino ir praðë nueiti iki tavæs. Sakë, kad labai reikia uþ kaþkà sumokëti, o pinigø tai pas jas – tiu, tiu! Matyt, vël ko mergos prisidirbo, – ir þvelgia á mane tokiomis liûdnomis akimis, kad neklausk, atsakyti – negalima.
Neklausinëju, gerai paþástu tas tris patrakëles, kam motinai ðirdá uþduoti, linkteliu galva:
– Gerai, að tik apsirengsiu. Kur jas rasti, adresà pasakë? – pasiteirauju.
– Vaikeli, jos man sakë, kad „Nemuno“ restorane yra sulaikytos. O uþ kà ten, tai neþinau, trumpai pakalbëjo ir liepë pas tave bëgti, sakë, kad tu þinosi kaip pagelbëti.
Oi parazitës, varinëja senà þmogø, o jau juk po vienuoliktos vakaro, nepagaili þilgavës. Negana senikë du Sigos vaikus nenèija, maitina, kai toji trankosi pas kavalierius, dar ir paðaliniu rûpesèiu apkrauna, – regiu kaip toji sarmatijasi, visai nejauku darosi.
– Jûratële, tu jau man atleisk, gal jau ir miegojai, kad tave sutrukdþiau, – teisinasi senutë, – bet taip jau yra, vargstu að su ta savo dukra, tenka kartais ir mandagumà pamirðti, patrukdyti.

– Nieko tokio, raminu motulæ, eikite rami namo, að padarysiu, kà galësiu. Bus viskas gerai.
Þinau kaip ji myli tà savo vëjavaikæ, gal per lepinimà, nors nëra bloga, ir draikosi lyg voratinklis. Su vyru iðsiskyrë, liko su dviem maþais vaikais, jauna, aistros verda, tai amþinam meilës ieðkojime.
Iðëjus vakarinei vieðniai, skubiai rengiuosi. Taksi – po langais, nulëksiu.
Gerai dar, kad atostoginius ir algà kartu esu paëmusi, o tai, amþinai tø ðlamanèiø trûksta, – pasidþiaugiu, bet atsiminusi, kad senoji sakë, jog man uþ kaþkà teks mokëti, nusigastu, – Kad tik uþtekèiau! Neþinia ko ten tos mano „padrûþkës“ prisidirbo. Neduok, Die, bus toji suma galinga, kas tada? Kà reiks daryti? Kur gausiu? – supykstu ant tø graþuoliø jau nebe juokais, – Kiek galima iðnaudoti?!

– Iki „Nemuno“ vieðbuèio, – ásëdusi á taksi, nurodau adresà. Lekiam.

Taksi sustojus ties reikiamu pastatu ir atsiskaièius uþ kelionæ, þengiu durø link. Ima krësti drebulys: o jei ne èia? Gi apsidurninsiu ar kokia palaida boba palaikys dar ðveicorius. Neápratusi að prie tokiø puoðniø ástaigø, galima sakyti, në nebuvau jose niekada, jauèiuosi lyg durnë, bet praveriu tas stiklines duris, klausiu pirmo pasitaikiusio, aèiû Dievui, tas pasirodo darbuotoju.
– Labas vakaras, neþinau nei kaip pradëti, kiek esu informuota, tai èia yra uþkliuvusios trys jaunos panos. Kiek suprantu, turiu apmokëti jø „zbitkus“.
Vyriðkis, matyt, teisingu adresu pataikiau, atsakydamas juokiasi.
– Taip, taip... yra trise, kurios negali sumokëti uþ pasisëdëjimà restorane, nekvietëme policijos, nes paþadëjo, kad atvaþiuos ir apmokës uþ jas. Kiek suprantu, tai èia jûs? – ásmeigë klausiamà þvilgsná.
– Na, gal ir að, bet gal galiu jas pamatyti?
– Gerai, eikite paskui mane, – buvo pasakyta taip paprastai, lyg að kas diena vaikðèioèiau tais koridoriais, – Tik informuosiu, kad suma yra nemenka, viso – du ðimtai ðeðiasdeðimt penki eurai. Ar turësite?
Þaibiðkai ájungiau smegenø skaièiuoklæ, permeèiau turimà sumà: aèiû Dievuliui, dar liks taksi, gráþimui namo, apmokëti. Tik... kaip toliau gyventi reikës, kuo vaikus maitinsiu? – tik nudiegë krûtinæ, bet susitvardþiau.
– Turësiu, – ramiai atsakiau.
– Tai tada viskas gerai, – pravërë kaþkokio kabineto duris, – Atsiskaitykite ir pasiimkite savo drauges, – jo balse pajutau paðaipà.
Skruostus: gëda kokia, – iðpylë karðtis, o iðvydus tris nelaimëles, norëjosi jas sutrinti á miltus, betgi nekelsi skandalo ástaigoje, – Nu, rupûþës, palaukite, liksime vienos, að jums pasakysiu pora graþiø fraziø! – nirðau baisingai.
Atsiskaièius, mergas paleido. Ëjau ðalia jø link taksi tylëdama. Kà tokioms ir sakysi?! Kaip buvo oþkos, taip ir liks. Bet paliko ádomu: kà jos ten prisidirbo, kad tokià sumà teko pakloti?

Gráþus namo, jos suguþëjo pas mane. Nuotykiø tai pilnos, reikia gi iðsikvaksëti! Taip að ir suþinojau apie jø „þygdarbius“. Pasirodo, kad tos parmazonkos, kai ësti neturi, ne tik lydi numirëlius á kapines, gi po laidotuviø artimieji pakvieèia sësti uþ gedulingø pietø stalo, o daþniausiai tai vyksta kavinëse, tai jos, apsimetusios giminëmis, be jokios sarmatos eina ir punta uþ du. Kas gi ten supras, giminë tu ar ne, o pasirenka tai gausiai velioná palydinèias, ásimaiðo á þmoniø bûrá, o dabar kai giminë giminës nepaþásta, priima uþ savas, vaiðina. To tik joms ir tereikia. Prakenèia kantièkà, soèiai priëda, namie tai tuðèios lentynos! Taip ir pratraukia iki algos.

O iðgirdau, ðá kartà, ið jø ðtai kà. Pasirodo, jos uþsiima jau nauja „praktika“. Ateina su keliais eurais á þinomesná restoranà, uþsisako koká mizernà pyragaitá su kava, glûdi ir tikisi ðanso. Aiðku, kad atsiranda koks komandiruotas meitëlis, kuriam norisi ðvieþienos, tikisi ásiversti á lovà. Vyrai gi jau tokie, tresiojasi – imu! Patinø sindromas. Bet mergos irgi ne ið kelmo spirtos, uþsisakinëja brangiausius gërimus, valgius. Tie gi, tikëdamiesi audringos nakties, turëdami pakankamai ðlamanèiø, nuperka! Graþuolës prisiëda, geria tai jos su saiku, kad proto neprarastø, o kai jau regi, kad sàskaità teks apmokëti, iðeina, bûkèiom, á tualetà „lûpikiø pasikrosyti“ ar galø gale storai nusimyþti. Kavalierius gi yra galanttiðkas, prisireikë – nelaiko, gamta gi ðaukia. Ir laukia toks gluðius, kol gráð. O tos, lyg putpelës purpt á taksi ir lieka vaiðintojas it musæ kandæs, nei pinigø, nei uþgrojusio pasàmone veiksmo.

Na, pasirodo, kad tikrai „lazda turi du galu“, viskam ateina pabaiga. Supratau, kad mergos neatpaþino, jau kartà apgauto, savo vaiðintojo, o tas tuo ir pasinaudojo. Gi atkerðyti tai norisi! Pakvietë mano „meilës deives“ prie staliuko, uþsakinëjo tà vakarà joms tai, ko tik praðë ir... kai sumelë pakilo iki dviejø ðimtø ðeðiasdeðimt penkiø euriukø, gerai dar, kad ne iki kokio tûkstanèio, kur tik bûèiau ir gavusi, delikaèiai atsipraðë, kad „geras reikaliukas“ spiria. Vienu þodþiu, perëmë mergioèiø taktikà. Laukë, laukë... gudruolës, restoranas naktimis tai nedirba, kol padavëjas jø mandagiai papraðë apsimokëti. Tada ir kilo visas tas kipiðas. Kaip sumokësi, jei kiðenes kiaurai vëjai varsto?! Permyþo mergos ið baimës, kai pastarasis, pasikvietæs dar ir administratoriø, ëmë grasinti, kad iðkvies policijà, suvokë, kad turi reikalà su aferistëmis. Ðiaip ne taip apgavikës ásipraðë, kad leistø joms paskambinti. Leido. Uþtat Sigos mama ir atëjo pas mane praðyti pagalbos.

– Na, ar jûs ne raganos esat, – nebeiðtvëriau, kai tos pasikikendamos, pasakojo savo nuotykius, – Atidaviau paskutinius pinigus per jûsø durnumà, kaip vaikus dabar man iðmaitinti, kol algà mokës? Ar jûs kada nors, savanaudës, galvojate apie kità, iðskyrus save? – aðaros biro lyg pupos, – Dinkit, padlos, lauk ið mano namø ir daugiau, kad kojos èia nekeltumëte! Kiek að galiu uþ jus raudonuoti? – tai buvo ne pirmas kartas, – Bet, – tvirtai joms pasakiau, – daugiau jûs ðnipðtà ið manæs gausite, o ne pagalbà. Imkitës proto, vaikus numetate motinoms, o paèios... aidada! Subines ant darbo neðiojate! – iðrëkiau joms tà vakarà að á akis viskà. Iðgirdo ko negirdëjo. Tiktai, tylëjo ir nieko nesakë, nors tiek gerai, o tai bûèiau dar kuriai nagais veidelá iðardþiusi.

; ; ;

Skolà graþino. Kaip vargingai iðgyvenau tà mënesá, nepasakosiu. Niekam tat nebûtø ir ádomu. Tik, buvusià draugystæ, tarsi vikðrinis traktorius pervaþiavo.

[Ana Aleksandravièienë. 2022]