Batas :: Komiška vieno veiksmo pjesė-humoreska

Veikėjai:
Tėvas (Petras) – vietinis oro gynybos strategas, vilkintis naktinę pižamą. Viena jo koja apauta kojine, kita – visiškai basa. Įnirtingai suka kairįjį ūsą.
Motina (Magdutė) – rami, praktiška jo žmona. Sukasi virtuvėje, rankose laikydama keptuvę.
Kaimynas (Juozas) – piktas paukštininkas, nukentėjusysis, rankose gniaužiantis tuščią narvą.

. . .

(Veiksmas prasideda kaimo virtuvėje ankstų rytą. Saulė šviečia pro langą, ant stalo garuoja kava. Koridoriuje liūdnai styro vienišas „kirzinis“ batas. Petras išdidžiai žiūri pro langą.)

Petras (rankas įsirėmęs į šonus):
– Žiūrėk, Magdute, žiūrėk į savo vyrą! Šiąnakt čia sprendėsi Tėvynės likimas. Jei ne mano žaibiška reakcija, nežinia, ar šiandien išvis blynus keptum!

Magdutė (ramiai maišo lašinukus keptuvėje):
– Petrai, vienintelis dalykas, kuris šiąnakt čia sprendėsi, tai tavo pamišimas. Šokai iš lovos kaip įgeltas, rėkdamas apie geltonąsias zonas, ir paleidai savo sunkųjį batą tiesiai pro atvirą langą.

Petras (įsižeidęs):
– Garsas buvo specifinis! Zzzzz... Žemas dažnis, aiški trajektorija. Skrido dronas – karo varnas! Tiesioginė grėsmė mūsų kiaulidei! Užsimojau iš visos širdies: „Še tau, rupke, už Tėvynę!“ Ir viskas – buvusi geltona ataka akimirksniu tapo balta kaip tavo smetona. Tai va, Magdut, kol lietuvis turi batą, apsigins ir be to NATO!

(Staiga durys trankiai atsidaro ir įgriūva kaimynas Juozas, raudonas iš pykčio.)

Juozas (rodo pirštu pro langą):
– Petrai! Ar tu jau visiškas durnius?! Tu man paaiškink, ką tavo purvinas „kirzinis“ batas veikia mano antaninės obels viršūnėje?! Ir kodėl mano veisliniai balandžiai dabar sėdi miške ir bijo parskristi, kiek kviečiu, atgal?! Apie burkavimą ir kalbos nėra, net garso neišduoda.

Petras (bando išlaikyti generolo poziciją):
– Ramiau, Juozai! Vyksta tyrimas. Naktį buvo neutralizuotas priešas...

Juozas (tėškia tuščią narvą ant stalo):
– Kokį priešą, tu panaktinis apuoke?! Tai buvo mano elitiniai pašto balandžiai! Jie tiesiog darė tarpinį nutūpimą ant ribos tarp mūsų sklypų. O tu paleidai savo keturiasdešimt penkto dydžio raketą! Jie dabar patyrę tokį stresą, kad pamiršo, kur tie Pietūs yra! Kažkam karas – šventa duona, o man – nuostoliai! Reikalauju penkiasdešimties eurų arba tavo varytos ruginikės rimto butelio!

Magdutė (atsidūsta, įdeda Juozui blyną):
– Sėsk, Juozeli, užkąsk. Petrai, duok kaimynui butelką. O dabar – marš į kiemą, lipk į obelį ir parsinešk savo ginkluotę.

Kaimynas juokiasi:
– Tas tavo batas obels viršūnėje kabo kaip vėtrungė.

(Praėjo trys savaitės. Scena ta pati, tik kieme prie obels pritaisyta lentelė: „Istorinė drono numušimo vieta“. Pats batas, nuvaksuotas iki blizgesio, stovi šalia obels, stikliniame rėmelyje. Aplinkui spragsi turistų fotoaparatai. Juozas, pasidabinęs šventišku kostiumu, renka pinigus, būsimai ginkluotei, iš lankytojų. Magdutė pardavinėja tarkinius blynus ir naminę girą).

Juozas (per medinį šaukštą-mikrofoną):
– Gerbiami turistai! Štai čia stovi jis – strateginis lietuviško įniršio šedevras! Petrai, papasakok žmonėms apie savo įžymiosios raketos mechanizmą!

Petras (stovi šventiškai pasidabinęs prie savo bato - raketos, bet jau apsiavęs naujais batais ir išdidžiai raito ūsą):
– Taip, tautiečiai. Mano patyrimas yra tikrai kartus, bet pamoka aiški. Šis batas dabar simbolizuoja kaimo vienybę. Juozo balandžiai jau atgavo amą ir navigacija jų nebebaido, skraido dabar aplink mano kiemą pagarbiai, vyrauja karinė nuotaika!

Magdutė (balsas iš Juozo iš virtuvės):
– Petrai! Nesigirk per daug! Geriau ateik malkų prinešti, nes tavo garsusis batas viryklės neužkurs! Žurnalistai, netikėkit juo – kitą kartą žadėjo naktį per binoklį stebėti, tai dabar kaimas laukia, kada jų muziejų atidarysim!

(Visi juokiasi. Petras išdidžiai atiduoda pagarbą rėmelyje stovinčiam batui. Kaimo danguje ramiai, aplenkdamas obelį dideliu lanku, praskrenda vienišas, pašiurpęs nuo žmogaus kvailumo, balandis).