Apsakymas - Raudona rožė :: Veronika Jurkevičiūtė

Ir vėl jis stebi ją iš viršaus. Kambarys kvepiantis švara, ant palangės pamerktos trys baltos tulpės, pro langą matosi medis, jau pradedantis skleisti pirmuosius pumpurus. Ant tobulai paklotos lovos guli tobulo kūno savininkė. Viskas aplink tobula. Kitiems, bet ne jai.

Berydama ašaras, ji nulipa nuo lovos ir atsitupia. Iš spintelės ištraukia nedidelę, tačiau ir nemažą knygelę. Su ja rankoj nueina prie lango, pastumia tulpes į vieną šoną, o pati atsisėda kitame. Palangė pakankamai plati. Jis žino, kad merginai ten patinka. Mato kaip ji žiūri per stiklą į medį, jau žalioje pievoje, mato kaip ji stebi baltų tulpių ir baigiančių nužydėti narcizų didelius žiedus, besilenkiančius arčiau žemės nuo stiprių lietaus lašų. Ji iš kišenės ištraukia pieštuką, ir verčia knygelės lapą po lapo. Gražiu, ranka rašytu šriftu, prirašyta jau daug. Suranda tuščią lapą.

...Tiek daug klausimų mano galvoje, bet visi jie – susiję su tuo, tuo vieninteliu. Kodėl? Negi ir mirsiu nesužinojus? Negi visiems taip pat sunku, kaip ir man? Juk viskas aplink taip tobula... Tik aš čia viską gadinu. Išsiskiriu iš visų. Visi mane pastebi. Visus ir įskaudinu. Ir viskas išeina man netyčia. Bet kodėl man? Jaučiuosi kaip raudona dygliuota rožė, tarp baltų, visai nesibadančių tulpių...

Jis mato kaip ašaros rieda iš neįprastai gražių merginos akių, lėtai slenka palei nosį, žemyn veidu, pasiekia lūpą, tada krenta ant knygelės ir ten baigia savo kelionę, susigerdamos į liūdnus žodžius.

...Kodėl? Kodėl? Kodėl? Ar man nelemta žinoti? Nusibodo man čia gyventi. Noriu ten, ten kur mane visi mylėtų už tai, kad aš kitokia. Už tai, kad aš raudona tarp baltų. Ir noriu, kad niekas nematytų tų mano spyglių – kad jie būtų po lapais. Ar egzistuoja tokia vieta?...

Jis vėl mato kaip ji užverčia savo knygelę, padeda ją šalia baltų tulpių, atremia galvą į stiklą. Ji nieko nedaro – tik sėdi. Viskas dar vis atrodo idealu. Tik ji... Tik ji dabar atrodo dar ramesnė. Kaip didelė porcelianinė lėlė pasodinta ant palangės, prie baltų tulpių ir knygelės.

– Ne, – taria ji balsu, – aš nepaliksiu šio neteisingo pasaulio nesužinojus kodėl. Nepaliksiu.

Jis žiūri kaip mergina išeina iš kambario. Be jos čia viskas taip nyku... Ne už ilgo ji grįžta. Su virve ir raudona rože rankose. Nueina prie lango, paima baltas tulpes, išplėšia lapą iš knygelės, skubomis kažką parašo ir vėl išbėga lauk. Dabar jis jau nebesupranta kas darosi. Mato pro ją langą. Lyja. Labai lyja. Mergina šlapia, pasistačiusi kėdutę po medžiu, smarkiai pririša virvę prie šakos. Padaro kilpą, įmauna į ją galvą. Rankoje laiko baltų tulpių puokštę ir tą vienintelę raudoną rožę. Žengia žingsnį nuo kėdės. Ji nesimuisto ir nesistengia išsilaisvint, tiesiog atsipalaiduoja ir paskutinį kartą nužvelgia savo kambario langą. Jis mato visa tai. Mato kaip gėlės iškrenta iš jos šlapios, nebegyvos rankos. Viskas baigėsi. O gal ne?

Jis girdi kaip moteriškas balsas suklykia lauke. Persigandusi moteris įbėga į jos kambarį. Apsidairo ir pamato lapelį ant palangės. Balsu skaito:

– Aš neiškeliausiu iš čia nesužinojus. Aš turiu sužinoti viską.

Dabar jis supranta. Dabar jis viską supranta. Tik savižudžiai lieka ten kur baisiausia. Tik savižudžiai lieka tarp rojaus ir pragaro. Tik savižudžiai lieka čia. Čia – Žemėje. Dabar ji klajos amžinai. Dabar ji turės pakankamai laiko išsiaiškinti viską.

Tik jis, tas pliušinis meškiukas aukštai ant spintos, dabar liko vienas ir užmirštas. Užmirštas labiau nei bet kada...