Apsakymas - Ar ilgas kelias iki horizonto?

Kartais man kyla keistų klausimų…Pavyzdžiui, kiek laiko reikėtų keliauti, kol pasiektum horizontą…Žinoma, aš puikiai suprantu, kad tai neįmanoma, bet nejaugi draudžiama svajoti?

Dažnai aš užklumpu save šitaip mąstančią: Kas būtų, jeigu taip nutiktų... Žinau jog tai kvaila. Juk niekada negali žinoti, kas atsitiks artimiausiu metu.

Bet besvajojant nori ar nenori, iškyla klausimas: ką aš jausčiau jei sėdėčiau ant pasaulio krašto ir stebėčiau saulę…? Neįtikėtina! Jeigu visa tai neatrodytu pernelyg neįtikėtina…ir aš rimtai tikėčiau tuo kas man nutiko praeitą naktį…manyčiau kad kraustausi iš proto.

Jau buvau beveik užmigusi, bet staiga išgirdau tylią melodiją. “Nesąmonė”- , pamaniau… Juk tėvai jau seniai miega…O dabar atsitiko kai kas dar keistesnio…Iš po lovos ėmė sklisti keista rausva šviesa. Nedrįsau pažiūrėti, kas ten…Buvo baisu. Maniau, kad sapnuoju. Juk visa tai negali būti tikra.

Gal tai mano mažoji sesutė bando mane išgąsdinti…? Vos spėjau taip pamanyti, kažkas paėmė mano ranką ir sugniaužė savojoje. Jutau keistą šilumą, bet kartu mane apgaubė ramybė ir jaukumas…Nežinau, kas įvyko vėliau, bet po poros akimirkų aš pajutau, kad skrendu! Aš skridau virš baltų debesų į bekraštę tolybę…Horizonte spinduliavo ta pati rausva šviesa, kuri sklido ir iš po mano lovos. Palaukite minutę! Ar aš pasakiau, kad skrendu? Taip…ant mano nugaros buvo išdygę perregimi sparnai.

Neilgai trukus kažkokia jėga privertė mane sustoti ir nusileisti. Aš nusileidau ir po kojomis pajutau minkštą žalią žolę (nors dabar pats šalčiausias žiemos vidurys) Supratau, kad esu basa. Staiga suvokiau: aš apsirengusi naktiniais, kuriuos apsivilkau eidama miegoti. O NE! Ką pagalvos žmonės, pamatę mane ŠITOKIĄ??!!

Žinoma, kad žmonių čia nė kvapo man į galvą neatėjo… Kadangi buvau susirūpinusi dėl savo išvaizdos, nė nepastebėjau, kas dedasi aplinkui…Iš visų pusių dangus tiesiog spinduliavo rausva šviesa, aš stovėjau ant bedugnės krašto…Ne! Tai ne bedugnė!

Tai pasaulio kraštas, kelio į horizontą pabaiga! Man užgniaužė kvapą…pritrūkau žodžių (tiesą pasakius net nesiruošiau kalbėti…).Aš stoviu ant pasaulio krašto ir iš arti stebiu bedugnėn besileidžiančią saulę. Vos pajėgusi atplėšti akis nuo bedugnės gavau dar vieną “nuostabos dozę”. Aplink mane, vakaro sutemose, šoko žvaigždės…Netikėjau savo akimis…Visa tai atrodė lyg pasaka. Pasitryniau akis ir dėl tikrumo, kad nesapnuoju, įsižnybiau sau į ranką. Oi, skauda! Pabudau…Nejaugi visa tai tebuvo sapnas? Iki šiol dar neatsipeikėju…Viskas atrodė taip tikroviška...

[Autorius: Cherry&Vanilla]