Dvi varlės

Sielai » Pasakos » Kategorijos » Temos » Autoriai » Įgarsintos » Naujos pasakos » Visos pasakos » Palik pėdsaką

Gyveno kartą dvi varlės. Buvo jos draugės ir gyveno viename griovyje. Tik viena iš jų buvo drąsi, stipri, linksma, o kita – nei šis, nei tas: bailė, tinginė, miegalė.
Vis dėlto gyveno jos drauge.
Ir štai vieną kartą naktį išėjo jos abi pasivaikščioti.
Eina sau miško keliu ir staiga mato: stovi namas. O šalia – namo rūsys. Ir kvepia iš jo labai skaniai: pelėsiais, drėgme, grybais. O tai kaip tik tai, ką varlės mėgsta.
Greitai įlindo jos į rūsį, ėmė žaisti ir šokinėti. Šokinėjo, šokinėjo ir netyčia įkrito abi į puodynę su grietine.
Ir ėmė skęsti.
O skęsti joms, žinoma, nesinori.
Tada jos ėmė muistytis, ėmė plaukioti. Bet ta molinė puodynė buvo labai slidžiomis aukštomis sienelėmis ir varlėms iš ten niekaip nesisekė ištrūkti.
Ta varlė, kuri buvo tinginė, paplaukiojo, pasimuistė truputį ir galvoja:
Vis tiek man iš čia neištrūkti. Kam gi be reikalo aš čia muistysiuos? Tik kankinsiuos be reikalo. Jau geriau aš iš karto nuskęsiu.
Pagalvojo ji taip, nustojo spurdėti – ir nuskendo.
O antroji varlė buvo ne tokia. Ši galvoja:
Ne, brolyčiai, nuskęsti aš visada suspėsiu. Tai nuo manęs niekur nedings. Geriau jau aš dar paplaukiosiu, paspurdėsiu. Kas žino galbūt man kas nors ir pavyks.
Bet, deja, niekaip nesiseka. Kaip beplaukiotum – toli nenuplauksi. Puodynė maža, sienelės slidžios – neišlipti varlei iš grietinės.
Bet vis tiek ji nepasiduoda, nenusimena.
Nieko, – galvoja, – kol jėgų turiu, judėsiu. Aš juk dar gyva, reiškia, reikia gyventi. O toliau – kas bus, tas bus.
Ir štai iš paskutinių jėgų kovoja mūsų drąsioji varlė su savo varliška mirtimi. Jau ir atmintį ėmė prarasti. Jau springsta. Jau ją ir į dugną traukia. O ji vis tiek nepasiduoda. Savo letenėlėmis dirba. Letenėles judina ir galvoja:
Ne, nepasiduosiu! Paišdykausime, varliškoji mirtie!
Ir staiga – kas gi tai? Staiga jaučia mūsų varlytė, kad po jos kojomis jau ne grietinė, o kažkas tvirto, kieto, patikimo, kažkas panašaus į žemę. Nustebo varlė, pasižiūrėjo aplink ir mato: jokios grietinės puodynėje jau nėra, o stovi ji, varlė, ant sviesto gabalo.
Kas atsitiko? – galvoja varlė. – Iš kur atsirado sviestas?
Nustebo, o po to susiprotėjo: juk ji pati savo letenėlėmis iš skystos grietinės kietą sviestą sumušė!
Na štai, – galvoja varlė, – reiškia aš gerai padariau, kad iš karto nenuskendau.
Pagalvojo ji taip, iššoko iš puodynės ir nušuoliavo namo į mišką.
O kita varlė liko puodynėje.
Ir niekada ji, balandėlė, daugiau nematė baltojo pasaulio, ir niekada nešokinėjo, ir niekada ne kvaksėjo.
Na ką gi! Teisybę sakant, tai pati tu, varle, ir kalta. Nepasiduok! Neprarask vilties! Nemirk anksčiau už mirtį!

G a i r ė s » Lietuvių liaudies pasakos » Pasakos apie gyvūnus » Pasakos apie varles