Grabnyčios pavadinimas yra lenkiškos kilmės (nuo žodžio gromnice) ir reiškia šios šventės metu bažnyčioje pašventintas žvakes. Šios žvakės dar vadinamos graudulinėmis.
Lietuvoje vasario 2 d. Grabnyčios, arba Perkūno diena, buvo siejama būtent su žvake, dar vadinama Grabnyčia. P. Višinskis rašė, jog žemaičiai vasario pirmąją dieną vadino Sukos diena, nes buvo paprotys Grabnyčios dienai susisukti po plonytę vaško žvakę (perkūninę). Tai būdavo storo lininio siūlo su vašku žvakė, vyniojama ant medinės lentelės. Ši žvakė dar vadinama vyniotine žvake. Grabnyčios (graudulinė) žvakė buvo deginama prie mirštančiojo ar per šermenis, uždegama apsaugai nuo perkūnijos ir kitų pavojų.
Daugelis tikinčiųjų vasario 2-ąją eidavo į bažnyčias įsigyti šventintų žvakių arba pašventinti savo pačių pasigamintų, kurias vasario 5 d. apnešdavo triskart aplink stalą ar židinį, po to visiems namiškiams kryžmai padegindavo plaukus ties kakta, pakaušiu ir paausiuose apsaugai nuo žaibų ir nuo visų kitų nelaimių. Tikint, kad graudulinė žvakė atgina perkūnijos grėsmę, vos užslinkus audros debesims, ją uždegdavo ir statydavo ant palangės. Pradedant statybas, gabaliukas graudulinės žvakės būdavo paslepiamas pirmojo vainiko sankirtoje.
O gudruoliai suvalkiečiai grauduline žvake net aitvarą, visokią naudą klėtin nešantį, mokėjo prisivilioti. Tikėta, kad aitvaras nutupia ant puodynės, po kuria dega žvakė - belieka tik lininę skepetą užmesti.
Įdomu yra tai, kad ši žvakė yra pavaizduota šiuo metu restauruojamame Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios paveiksle Šv. Brunonas. Stebuklas bažnyčioje. Paveiksle pavaizduotas šventasis Brunonas (10321101 m.), kartūzų ordino įkūrėjas, dalyvaujantis laidotuvėse. Mirusysis, sėdėdamas karste, skelbia savo amžinąjį pasmerkimą. Šalia jo stovi kunigai - vienas su atversta knyga, kurioje įrašyti egzekvijų žodžiai. Aplink karstą susirinkusi minia gestais ir mimikomis išreiškia begalinę nuostabą ir siaubą. Apatinėje paveikslo dalyje, ant maldaknygės, dega graudulinė žvakė.
Paradoksalu, tačiau būtent vasario 2 dieną 1954 metais Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Eizenhaueris (Eisenhower) pranešė, kad JAV susprogdino pirmąją vandenilinę bombą.
Taigi, tądien šventinama namų ugnis, aukojamos aukos dievaičiui Perkūnui, kad saugotų nuo gaisrų, ligų, piktos akies. Šventinamos ir graudulinės (Perkūno) žvakės. Jos degamos prie mirštančiojo, per šermenis, mirties metines. Kaimo žmonės tikėdavę, kad graudulinė žvakė atginanti ir perkūnijos grėsmę, todėl ją užžiebdavo ir statydavo ant lango arba krosnies prieždos, užslinkus audros debesims. Pradedant statyti trobą, gabaliuką žvakės paslėpdavo pirmojo vainiko sankirtoje kartu su šventomis žolelėmis.
Bitininkai į naują avilį įdėdavo sukryžiavę du graudulinės gabaliukus - kad velnias spiečiaus neišvestų.
Suvalkiečiai grauduline net aitvarą, visokią naudą klėtin nešantį, mokėjo prisivilioti. Aitvaras nutupia ant puodynės, po kuria dega žvakė, - belieka lininę skepetą užmesti. Burtai su grauduline pasako, kas žmogaus laukia tais metais. Tris kartus apnešus uždegtą aplink stalą, reikia kryžmai - ties viršugalviu, kakta ir paausiais - truputį pasvilinti plaukų ir, užpūtus žvakę, stebėti kurlink nusidriekia dūmelis. Jei į stalo pusę ar aukštyn - sėkmė neaplenks, jei į durų pusę - teks išeiti iš namų ar net mirti.
Būsimuosius metus, jų orus bei derlių atspėdavo ir pagal šios dienos orą. Jei diena saulėta, manydavo, kad užderės geras linų, bet prastas javų derlius. Pavasaris tada būsiąs ankstyvas, o vasara - su dažnomis perkūnijomis. Jei dar daug sniego ant stogų, vasarą būsiančios vešlios pievos ir daug gero šieno. Vėjuota Perkūno diena suvėlina pavasarį, ūkininkams gali pritrūkti pašaro. Jei nuo stogo karo ilgi varvekliai, tais metais geriau sėti ankstyvuosius miežius. Tik vaikams šiukštu varveklius daužyti - antraip linai suguls.
Grabnyčia - antrasis po Pusiaužiemio laiptelis pavasario link. Kaimo žmonių pasakymu: ir gaidys po lašais nuo stogo jau gali atsigerti, ir gryčių nebereikia šildyti, ir duona po rėčiu nesušąla...