Dabar skaitote: Juokingos istorijos
Turguje Tamošius jautėsi kaip tikras mados karalius. Jo paties rankomis siūti batai blizgėjo saulėje, o pirkėjai ne tik gyrė kokybę, bet ir negailėjo pinigų. Piniginė pūtėsi, o meistro krūtinė kilnojosi iš pasididžiavimo – juk ne kiekvienas sugeba taip tvirtai padą prie viršaus priderinti! Net „Verslo žinios“ būtų pavydėjusios tokios pelno.
Kaip tyčia, ties turgaus vartais jis sutiko seną bičiulį Juozą.
– Tamošiau, tavo batai šiandien ėjo kaip iš pypkės! Reikia aplaistyti, kad oda netrūktų! – sušuko šis. – Sėskis, ko stovi kaip įbestas! Matau iš veido – piniginė šiandien sunkesnė už kalvio priekalą.
Batsiuvys išdidžiai barkštelėjo monetomis į stalą:
– Pasisekimas, Juozai! Visiems reikia tvirtų batų. Sakau tau, mano siūlė – amžina. Greičiau upė atgal tekės, nei mano padas atsiklijuos!
Aplaistė jie rimtai. Iš pradžių už sėkmę, tada už „tvirtą dygsnį“, o galiausiai – tiesiog už tai, kad gyvenimas gražus. Po trečio stiklelio Tamošius pasidarė itin jautrus menui:
– Žinai, Juozai, aš į kiekvieną batą įdedu dalelę savo sielos...
– Žiūrėk, kad tos sielos turguje neišparduotum, – prunkštelėjo draugas. – O jei rimtai, ar nebijai naktį pro tą senąjį tiltą eiti? Sako, ten dabar ne nuskendusios mergos siela, o baisūs dalykai dedasi.
Tamošius tik numojo ranka:
– Mane saugo mano paties batai! Jie tokie greiti, kad jokia paskenduolė nepavytų.
Kai Tamošius pagaliau išsiruošė namo, saulė jau seniai buvo užleidusi vietą tamsai. Kelias vedė per upę, pro tą nelemtą tiltą, kur, pasak senų žmonių, vaidenosi nelaiminga, berno apgauta, pana. Pajutęs rėpliojantį per nugarą šaltuką, vyras paspartino žingsnį. Tik staiga – šlept, šlept, šlept. Už nugaros kažkas, tarytum šlapiais padais, seka jam įkandin. Tamošius pasileido bėgti. Batų kulnai kaukšėjo į tiltą, o tas nelemtas garsas aidėjo visai čia pat, tarytum šmėkla bandytų griebti už skverno! Lauždamas tvoras ir murmėdamas visas, kurias tik atsiminė, bažnytines maldas, skuto priekin, kiek tik pajėgė, kol įsirito į savo kiemą. Užtrenkęs duris ir drebančiomis rankomis nuspaudęs elektros mygtuką, jis pažvelgė į savo kojas. Visas siaubas akimirksniu virto didžiule gėda. Jo paties siūto bato padas, neatlaikęs „aplaistymo“ ir greito tempo, buvo atsiklijavęs ir kybojo tik, kaip žmonės sako, ant vieno siūlo. Kiekvieną kartą Tamošiui pakėlus koją, tas odinis liežuvis išduodavo garsą: šlept!
Kitą rytą Tamošių prikėlė ne gaidžiai, o žmona Agota, mosuodama jam panosėje tuo pačiu batu.
– Na, meistreli, pasakok, kokios čia dvasios tavo „amžiną siūlę“ sugraužė? Visas kaimas girdėjo, kaip tu per tiltą „šlepsėjai“. Juozas jau ryte prie šulinio visiems išpasakojo, kaip jūs padus laistėte.
Vyras, raudonuodamas iš gėdos, visą dieną dygsniavo batus, o galvoje virė keršto planas. Negalėjo atleisti Juozui už tas pašaipas.
Šeštadienį, po turgaus, Tamošius užsuko pas savo draugą – plepį Juozą su dovanėle – naujais ilgaauliais.
– Atleisk, – buvo išdėjęs jį į šuns dienas, – Juozeli, pasikarščiavau. Štai, imk geriausius mano rankų darbo batus. Padas yra toks tylus, kad net savo minčių nesutrukdysi.
Juozas, batsiuviui išėjus, jautėsi pamalonintas tokio jo dosnumo, tad tuoj pat įsispyrė į batus ir išėjo pasivaikščioti. Tiktai jis nežinojo, kad Tamošius į batų vidų buvo meistriškai įsiuvęs po gabalėlį sausos kiaulės odos ir įbėręs dervos miltelių. Tad, vos jo kojos sušilo, batai ėmė „dainuoti“. Kiekvienas žingsnis kėlė tokį garsą, tarsi šimtą metų neteptos durys girgždėtų: I-y-y-yk... A-a-a-ak... I-y-y-yk... A-a-a-ak...
Žmonės vėrė langines, šunys staugė, o vaikai bėgo iš paskos šaukdami:
– Žiūrėkit, Juozo batai verkia!
Vakare, kai Tamošius ramiai gurkšnojo arbatą ir šaipėsi, gyveno netoliese, iš bičiulio batų girgždesio, Agota, turėjo verslininkės uoslę, suprato: tai, kas vienam yra gėda, kitam – grynas pelnas.
– Tamošiau, mesk siūti tuos savo „tylius“ batus! – pareiškė ji. – Nuo šiandien gamink „Muzikinius“. Ir tuojau sugalvojo šeimos reklaminei kampanijai užrašą, kurį pakabino ant kluono durų: „Vagims – ne, ramybei – taip! Su Tamošiaus batais neišeisi nepastebėtas! Jei tave vysis nelabieji, iš koto virs kvatodami, o kaimynai girdės tave pareinantį už kilometro. Geriausia apsauga nuo naktinių kelionių – Tamošiaus batai, kurie rėkia garsiau už tavo sąžinę!“
Sako, nuo to laiko Tamošius klijų nebegailėjo, o Juozas per tiltą eidavo tik basas – dėl šventos ramybės.
* * *
Gandas apie „dainuojančius“ batus pasiekė sostinę – Vilnių. Vieną gražią rudens popietę prie Tamošiaus trobos sustojo prabangus, dulkėtas „džipas“, iš kurio išlipo akiniuotas ponas ir tokiomis siauromis kelnėmis, kad Agota iškart suprato – čia bus „aukštosios elito mados ryklys“.
Ji neapsiriko, tai tikrai buvo pats žymiausias avalynės rūpintojėlis – Teodoras Machnickis, kurs valdė „Mados skersapūtis“ monopolį. Jis apžiūrėjo Tamošiaus gaminamus batus, pauostė klijus, net per padidinamąjį stiklą ištyrė „verkiančių“ batų formas, ištarė:
– Tai... genialu. Tai neįtikėtina! Niekur nematyta garsinė avalynė, kuri simbolizuoja žmogaus sielos dejonę šiame materialiame pasaulyje. Meistre, aš noriu šitų batų savo rudens kolekcijai Paryžiuje!
Tamošius apstulbo ir jau žiojosi sakyti, kad ten tiesiog kiaulės oda girgžda, bet Agota skubiai užmynė jam ant kojos ir žengė į priekį:
– Žinoma, pone Teodorai. Tai mūsų limituota serija „Kaimo melancholija“. Kiekviena pora derinama individualiai: tenorai, baritonai, o jei pageidaujate – galime sukurti ir klykiantį sopraną. Bet kaina bus... europietiška.
Po mėnesio kaimas nebeatpažino Tamošiaus. Jis nebevaikščiojo į turgų, tiesiai iš jo namų kurjeriai gabeno dėžes su užrašais „Trapus krovinys“ tiesiai į didmiestį. Batsiuvys tapo tokiu svarbiu, kad net pats Juozas ateidavo pas jį pasikonsultuoti, kokį „akordą“ pasirinkti sekmadienio mišioms.
Tačiau didžiausia šlovė aplankė tada, kai Paryžiaus podiumu pražygiavo manekenės, avinčios jo kūrinius. Visi, kas dalyvavo pristatyme, o turčių juk buvo prigužėję iš visų pasaulio kampų, kaip išsižiojo, taip ir nesusičiaupė, kada salė užsipildė ne muzika, o ritmingu: I-y-y-yk... A-a-a-ak... I-y-y-yk... A-a-a-ak...
Kritikai rašė, kad tai „revoliucinis garsinis dizainas“.
* * *
Tamošius sėdėjo savo dirbtuvėje, dabar jis dėvėjo šilkinę prijuostę, ir taisė paskutinę porą.
– Žinai, Agota, – tarė jis, tepdamas klijus, – dabar suprantu. Svarbiausia gyvenime ne tai, ar tavo padas atsiklijuoja, o tai, kaip garsiai tu apie tai sugebi paskelbti pasauliui.
Agota, skaičiuodama auksines monetas, tik nusišypsojo:
– Svarbiausia, Tamošiau, kad tavo „šlepsėjimas“ dabar vadinamas menu, o ne broku. Tik va, viena bėda – Juozas vėl kviečia prie tilto „aplaistyti“ sėkmės. Eisi?
Tamošius pažiūrėjo į savo naujus, tyliai blizgančius batus, tada į senąjį tiltą pro langą ir tvirtai atsakė:
– Eisiu. Bet šį kartą aš ne bėgsiu nuo šmėklos. Šį kartą aš jai padovanosiu porą „sopranų“, kad visas upės vėles iš koto išverstų!
Nuo tos dienos, prie tilto daugiau niekada nesivaidena. Matyt, net ir toji, berno apgauta ir nėščia palikta likimo valiai paskenduolė, neištvėrė tokios aukštosios mados konkurencijos.
[Ana Aleksandravičienė]
Meilė! Tai kilniausia ir galingiausia iš visų aistrų. Bet jos visa įveikianti jėga – begalinis kilnumas ir beveik antjutiminis nesavanaudiškumas. [Heinrichas Heinė]..
•
Sielai »
MINTYS
... Vaikų žaislai nuolat keičiasi, tačiau kai kurie sprendimai išlieka ilgiau dėl savo funkcionalumo ir įspūdžio. Pastaraisiais metais itin išpopuliarėjo elektromobiliai vaikams, kurie suteikia ne tik..
•
Įdomybės »
VERTA žinoti
Iliustracija: sugeneruota DI... Skaičius 69 yra vienas gražiausių veidrodinių skaičių - pasukus jį 180 laipsnių kampu, jis išlieka toks pats. Dėl šios savybės jis simbolizuoja pusiausvyrą, atspindį ir dviejų jėgų vienybę..
•
Įdomybės »
FAKTAI
... gražūs bei šilti e-atvirukai vasaros proga, primink savo draugams.. kad vasaros nepražiopsotų, darbų verpete :)..
•
Draugams »
E-ATVIRUKAI
Iliustracija: sugeneruota DI... Vakaras atsėlino greitai, užklodamas miestą sunkiu, drėgnu rūku. Justas sėdėjo prie lango, bet į gatvę nežiūrėjo. Jį jau seniai slėgė nebe nuovargis, o tiršta tamsa. – Pečius dengiuosi naktimi, – ištarė jis balsu, ir šie žodžiai ištirpo tyliame..
•
Sielai »
SKAITINIAI
.. Sveikatą visuomet svarbu pasitikrinti, netgi tada, kai ji iš pažiūros visai gera ir neturite jokių nusiskundimų. Su šeimos gydytojų pagalba, galėsite sužinoti atsakymus į visus rūpimus, su sveikata..
•
Aktualijos »
VERTA žinoti
GYVENKIME •
sveikai •
spalvotai •
patogiai •
skaniai •
draugiškai •
stipriai •
etiškai •
linksmai •
pokštaujant •
grybaujant •
keliaujant •
su meile ir
Gyvenimo būdo žurnalu!
DRAUGAI • unija.lt •
[1] 
[0]
