Špicai – Europos senbuviai, reliktiniai šunys, kurių išvaizdos laikas beveik nepakeitė. Špicai kildinami iš senovės durpinių šunų. Štai 5 000 metų senumo radiniai Šveicarijoje – akmens amžiaus šunų palaikai. Irake surastas senovinis antspaudas, kuriame irgi pavaizduotas į špicą panašus šuo. Tokie šunys priklausė šumerams, gyvenusiems Irako žemėse IV-III amžiuje prieš Kristų. Smailianosiai šumerų šuneliai neganė ir nemedžiojo. Jie sargavo ir buvo auginami mėsai bei kailiui. Ko gero, iš Irako špicai paplito po visą Europą.
Špicai- ypač dekoratyvūs, lengvi, judrūs ir žaismingi šuneliai. Tai labai sena iš durpinio šuns kilusi veislė, mažai žmogaus pakeista, turinti natūraliai žavingą išvaizdą ir stiprią sveikatą. Praeiviai pamatę špicą, dažniausiai jį pavadina lapiuku ar meškiuku.
Šiai veislei būdingi visi geriausi šuns charakterio bruožai: ištikimybė, atsidavimas ir žinoma - begalinė meilė šeimininkui.
Nežiūrint jo dekoratyvios išvaizdos ir nedidelio ūgio, špicas visada atkakliai saugos savo namus. Jis labai budrus ir pradės loti anksčiau, negu jūs paspausite durų skambučio mygtuką. Špicai turi įgimtą norą įtikti šeimininkui, todėl nesunkiai galima išmokyti įvairių triukų. Jie yra labai išradingi ir dažnai patys prisigalvoja sau žaidimų.
Vokiečių literatūroje apie špicą užsimenama jau 1450 m. Į Vokietiją ir Olandiją šios veislės pirmtakus atvežė vikingai.
Špicai pagal aukštį ties ketera skirstomi į:
• Nykštukinius (nuo 18 iki 22 cm),
• Mažuosius arba miniatiūrinius (nuo 23 iki 29 cm),
• Vidutinius (nuo 30 iki 38 cm),
• Didžiuosius (nuo 42 iki 50 cm),
• Vofšpicus (nuo 43 iki 55 cm).
Visus špicus, išskyrus nykštukinius ir mažuosius (jie išvesti Didžiojoje Britanijoje), išvedė Vokietijos šunų augintojai.
STANDARTAS
Tarpusavyje veislės tipai skiriasi ūgiu ir atitinkamo stambumo sudėjimu.
Galva vidutinio dydžio, pleišto formos.
Snukis trumpas. Nosies veidrodėlis juodas, rudų špicų rudas. Lūpos ir vokai juodi.
Ausys mažos, stačios, arti viena kitos, trikampės.
Akys vidutinio dydžio, ovalios, tamsios.
Kaklas vidutinio ilgumo, ketera ryški, nugara tiesi, trumpa, krūtinės ląsta ovali.
Uodega vidutinio ilgumo susukta į žiedą ir užriesta ant nugaros. Nykštukinių špicų uodega užriesta ant nugaros, bet žiedo nesudaro.
Priekinės kojos vidutinio ilgumo, tiesios, užpakalinių kojų sąnarių kampai buki.
Letenos suspaustais pirštais, mažos.
Plaukai ilgi, ypač apykaklės ir užpakalinių kojų srityje.
Kailis - špicų kailis dvigubas: ilgas, tankus, tiesus viršutinis kailio sluoksnis. Pavilnė – trumpa, tanki ir minkšta. Ypatingas špicų bruožas – kailis neprigludęs, o stovi beveik vertikaliai. Tai suteikia žavesio ir išskiria iš kitų šunų veislių. Ypač vešlus kailis ant kaklo ir pečių suformuoja “apykaklę”, ant užpakalinių kojų – “kelnes”, uodega taip pat padengta vešliu kaliu. Nugaros ir šonų plaukai šiek tiek trumpesni. Kakta, ausys, snukis, kojos žemiau riešo padengtos trumpais plaukais. Vokiečių špicas savo kailio “spindesį” pasiekia 3 metų amžiaus ir išlaiko šį žavesį, net iki 10 – 12 metų.
Spalva.
Volfšpicas: vilko ar pelenų – pilka (juodos ir pilkos mišinys), su būdingais “akiniais” aplink akis. Pavilnė šviesiai pilka arba kreminė. Kailio plauko galai juodi. Snukis ir ausys beveik juodos. “Apykaklė”, “kelnės”, uodega ir galūnės šviesesnio tono.
Didysis špicas: juoda, rausva ir balta.
Vidutinis špicas: juoda, rausva, balta, rausvai – oranžinė, pilka ir kiti atspalviai.
Mažasis špicas: juoda, rausva, balta, rausvai – oranžinė, kreminė, pilka ir kiti atspalviai.
Nykštukinis špicas: juoda, rausva, balta, rausvai – oranžinė, pilka ir kiti atspalviai.
Juoda, rausva, rausvai – oranžinė ir balta – turi būti “švarios”. Baltiems šunims leidžiamas gelsvas atspalvis ant ausų. Kitoms spalvoms leidžiami visi kreminės, kreminės – smėlio, gelsvai – smėlio atspalviai. Pasitaiko juodos su įrudžiu ir margų. Juodos, pilkos, rausvos ar rausvai – oranžinės spalvų dėmės, turėtų būti išdėstytos po visą kūną.
Trūkumai ir ydos:
Plokščia arba apvali galva,
labai didelės, išsprogusios akys,
šviesus nosies veidrodėlis, lūpos ir akių vokai,
neprigludusi prie nugaros uodega,
banguoti plaukai.
Špicai
[0] 
[0]
Iliustracija: sugeneruota DI... Velbė Gvelbė nebuvo paprasta būtybė – ji buvo viena iš tų, kurių pėdos palikdavo sidabrinį švytėjimą. Vieną vakarą, kai po mėlynu dangumi pradėjo tvenktis sutemos, ji išėjo pasivaikščioti. Tai buvo stebuklingas miškas, kuriame medžiai šnabždėjosi..
Iliustracija: sugeneruota DI... Margučių marginimas Lietuvoje visada buvo daugiau nei tik dekoravimas. Tai pavasario apeiga, šeimos susibūrimo laikas ir kūrybinis procesas, kuriame susipina senosios tradicijos ir šiuolaikinės..
... Ar žinote, kad Estija nepriklausomybę paskelbė 1918 m.vasario 24 d., nors netrukdomai kurti nepriklausomą respubliką kliudė vokiečių okupacija, trukusi nuo 1918 m.vasario iki lapkričio mėn...
Iliustracija: sugeneruota DI... Žiema Lietuvoje ne tik džiugina sniegu, bet ir kelia pavojų sveikatai – paslydimai ir griuvimai yra viena dažniausių traumų priežasčių. Todėl verta prisiminti keletą paprastų, bet labai veiksmingų..
... Ar žinote, kad Japoniją sudaro 6852 salos. Didžiausios salos: Hokaidas, Honšiū, Šikoku, Kiūšiū ir sudaro 97 % visos žemyninės Japonijos teritorijos. Daugumos salų paviršius kalnuotas, nemaža dalis..
... protingos, gražios... įžymių žmonių mintys... senos mintys, bet neprarandančios savo žavesio..
GYVENKIME • sveikai • spalvotai • patogiai • skaniai • draugiškai • stipriai • etiškai • linksmai • pokštaujant • grybaujant • keliaujant • su meile ir Gyvenimo būdo žurnalu!
DRAUGAI • unija.lt •
Paskelbta: 2026-09-16
Paskelbta: 2026-10-04
Kelnių klostės - legenda, istorinė kilmė.. ... Kelnių klostės - tai audinio sulankstymai, suformuoti siuvant ar dėvint. Jos gali būti praktiškos, suteikiančios daugiau vietos judėjimui, arba estetinės - pabrėžiančios drabužio linijas, suteikiančios elegancijos ir struktūros. Klostės tarsi mažos..
Mūsų m i s i j a paprasta, tiesiog nepasimesti interneto platybėse..
O jei domina ltvirtove.lt istorija? skaitykite plačiau..
