Legenda: Kaip atsirado gulbės?

Pomėgiams » Gyvūnų pasaulis » Temos » Legendos

Senais laikais, kai ežerai dar neturėjo vardų, o vanduo buvo toks skaidrus, kad jame atsispindėjo ne tik dangus, bet ir sapnai, gyveno jauna dangaus dvasia vardu Lėja. Ji buvo šviesi kaip rytmečio rūkas ir tyli kaip pirmoji snaigė, nukrentanti ant žemės.

Lėja mylėjo žemę labiau nei bet kuri kita dangaus būtybė.
Ji leidosi prie ežerų, glostė bangeles, klausėsi nendrių šnabždesio ir rinko žmonių neišsakytas svajones, kurios naktimis nusileisdavo ant vandens paviršiaus kaip maži sidabriniai taškeliai.

Tačiau Lėja turėjo vieną ilgesį - ji troško turėti kūną, kad galėtų paliesti žemę ne tik vėjo pavidalu.
Ji norėjo pajusti rasą ant kojų, žolę tarp pirštų, vandens šilumą ir šaltį.
Norėjo būti arčiau pasaulio, kurį taip mylėjo.

Dangaus ir vandens pažadas

Vieną vakarą, kai dangus buvo nusidažęs rausva ir auksine šviesa, Lėja atsisėdo ant debesies krašto ir pravirko. Jos ašaros krito į ežerą kaip maži žvaigždžių lašai.

Vandens dvasia, sena kaip pats pasaulis, išgirdo jos tylų verksmą ir pakilo iš gelmių.
Ji buvo skaidri, švelni, jos balsas priminė bangelių plazdenimą.

- Kodėl verki, dangaus vaika - paklausė ji.

Lėja papasakojo apie savo ilgesį - apie norą būti arčiau žemės, bet neprarasti ryšio su dangumi.

Vandens dvasia nusišypsojo.

- Jei nori būti tarp dangaus ir žemės, turi tapti tuo, kas jungia abu pasaulius. Vanduo atspindi dangų, o dangus glosto vandenį. Aš galiu tau padėti.

Baltosios gulbės gimimas

Vandens dvasia pakvietė Lėją nusileisti į ežero paviršių.
Kai jos kojos palietė vandenį, jis sužibo sidabrine šviesa.
Tada dvasia ištiesė rankas ir pradėjo pinti naują kūną - iš vandens, šviesos ir dangaus tylos.

Ji pynė ilgą kaklą, kad Lėja galėtų matyti toli.
Ji kūrė baltus sparnus, kad Lėja niekada neprarastų ryšio su dangumi.
Ji suteikė jai lengvą, grakštų kūną, kad galėtų slysti vandeniu kaip sapnas.

Kai kūnas buvo baigtas, vandens dvasia palietė Lėjos širdį.

- Nuo šiol tu būsi gulbė.
Tu gyvensi ant vandens, bet tavo širdyje visada bus dangaus šviesa.
Tu būsi grožio, ramybės ir tyrumo ženklas.

Lėja atsimerkė naujomis akimis - švelniomis, giliomis, tarsi jose būtų telkšojęs visas ežero dangus.
Ji pajudino sparnus, ir jie sušlamėjo kaip lengvas vėjo dvelksmas.
Ji pajuto žemę, vandenį ir dangų vienu metu - ir suprato, kad pagaliau yra ten, kur visada troško būti.

Bet pasaulis troško pusiausvyros

Kai Lėja plaukė ežeru, jos baltas kūnas spindėjo kaip rytmečio šviesa.
Tačiau vandens dvasia pastebėjo, kad ežeras tapo per daug šviesus - tarsi jame nebebūtų vietos nakčiai.

- Šviesa yra graži, - tarė ji, - bet pasaulis negali gyventi be šešėlio.
Kaip diena turi naktį, taip ir tu turi turėti sesę.

Juodosios gulbės gimimas

Vandens dvasia pažvelgė į Lėjos atspindį.
Baltas siluetas virpėjo ant vandens paviršiaus, o po juo slypėjo tamsi, gili ežero gelmė.

- Iš tavo šviesos gimė baltosios gulbės, - tarė dvasia. - O iš tavo šešėlio gims juodosios.

Ji panardino rankas į ežero gelmę ir ištraukė tamsą - ne piktą, ne grėsmingą, o ramią, gilią, saugančią.
Ji pradėjo pinti naują kūną:
tą patį grakštų kaklą, tą pačią formą, tą pačią tylą…
Tik šį kartą - iš nakties vandens.

Kai juodoji gulbė atsimerkė, jos akys buvo tamsios kaip žvaigždžių atspindžiai.
Ji nešė savyje ne dienos šviesą, o nakties ramybę.

- Tu būsi nakties gulbė, - tarė vandens dvasia.
- Tu saugosi sapnus, tylą ir gilumą.
Tu priminsi pasauliui, kad tamsa gali būti švelni.

Dvi seserys

Baltosios gulbės plaukė paviršiumi - lengvos, šviesios, tarsi pačios dienos dvasios.
Juodosios gulbės slydo ramesnėmis, gilesnėmis vietomis - tyliai, išdidžiai, tarsi nakties dvelksmas.

Jos niekada nekovojo.
Jos papildė viena kitą.
Kaip diena ir naktis, kaip šviesa ir šešėlis, kaip džiaugsmas ir ramybė.

Kodėl gulbės tokios tylios?

Sakoma, kad baltosios neša dangaus tylą, o juodosios - vandens gelmės tylą.
Abi tylos rūšys yra šventos.
Abi - reikalingos.

Kodėl gulbės tokios ištikimos?

Kai Lėja tapo gulbe, ji pažadėjo vandens dvasiai:

- Aš mylėsiu taip giliai, kaip vanduo myli dangų.

Juodoji gulbė, gimusi iš jos šešėlio, pakartojo:

- O aš mylėsiu taip tyliai, kaip naktis myli žvaigždes.

Todėl gulbės renkasi vieną porą visam gyvenimui - jos neša savyje seną pažadą, duotą dar tada, kai pasaulis buvo jaunas.