VIENA BĖDA – NE BĖDA :: Anelė Snukiškytė-Ališauskienė | Eilėraščių skrynelė

VIENA BĖDA – NE BĖDA :: Anelė Snukiškytė-Ališauskienė

Sielai » Eilėraščiai » Šios dienos eilėraštis » Patinkantys eilėraščiai » Atsitiktinis eilėraštis » Eilėraščių temos » Metai » Autoriai » Top10 » Palik PĖDSAKĄ

VIENA BĖDA – NE BĖDA
Eilėraščiai apie gyvenimą | 1959 | Autorius: Anelė Snukiškytė-Ališauskienė | Daugiau autoriaus eilėraščių

Viena bėda, tai ne bėda, kai bent kelios, tai suėda.
Tada bėda tikra yra, kai per kartą kelios spiria.
Daug žmonių yra pasauly, bet bėdų - pilnesnė sauja.
Taip visų bėdas aptarsim, apdejuosim ir apverksim.

Nuo galvos pat pirma imsim ir aptarti pamėginsim
Kad ir apie tą tėvuką, kurį kelios bėdos aplink suka.
Ūky ne vienas trūkumas, nes sūnelis palaidūnas.
Tai, žiūrėk, galvijas krito, tai kišenėj nėra lito.

Siena virsta, stogas kiauras, jau aruodas liko siauras.
Tada bėda skaudžiai gieda, kada antstolis atrieda.
Dar ta bėda nepraslinko, kolūkis viską susirinko.
Iš visų kampų kai sėda, šeimininką tuoj suėda.

Bėda yr ir šeimininkei: dukras reikia užauginti,
Reikia verpti, reikia austi, reikia dukroms kraičius krauti.
Apie kraitį reikia dūkti, verpti, austi, galvą sukti,
Jau tikra bėda atėjo, nėr linų, jų nebesėja.

Reik pasogas taip suruošti, viską dukroms atiduoti.
Gerai, jei gaus gerą vyrą, jei pijoką, bėda yra.
Taip daug turi ji vargelių vis dėl mylimų vaikelių.
Taip ir suka mama galvą, mažai miega, mažai valgo.

Kokia sūnui yra bėda, kai bent kelios jį apsėda.
Nori puoštis jau sūnelis, kur drabužiai, kur žirgelis?
Jis mergelę gražią myli, tik kol kas tėvams dar tyli.
Mamai sako, noriu vesti, tegu mano laimė klesti.

Kada vedė sūnus žmoną, liko mamai nemalonu.
Ji radėjo daug dejuoti, visiems skųstis, aimanuoti.
Ai, ta marti, kaip ji karti, gal ne vien dėl to, kad karti.
Kas gi čia per daiktas yra, dėl ko marti karti yra?

Taip tos bėdos per pasaulį sparčiau rieda ir už saulę.
Geros mamos ir dukrelės, iš kur marčios tos bedalės?
Marčiai reikia būti karčiai, nes visi ant jos, kaip sarčiai,
Trypia, spiria, mina koja, ji viena tik nedoroji.

Visiems reikia pataikauti, gero kąsnio neragauti.
Neįtiks ir atsiklaupus, nes visi prieš ją tik šiaušias.
Kai vaikučiai – vargas naujas, senka sveikata ir kraujas.
Taip darbuojas, puldinėja, kol prieš laiką pasenėja.

Ir tai karčiajai martelei pilna visokių vargelių.
Ji neturi darbininko, pasigėręs drybso rinkoj.
Vyras vietoj, kad užjausti, namo grįžęs, ima skriausti
Arba net į odą duodą. Jai gana vargelio juodo.

Jei martelei akys drėksta, niek nemyli, nieks nemėgsta.
Jei dukrelė ašaroja, motinėlė ją užstoja.
Iš tikrųjų, nepatogu, visokiausio yra blogio.
Reikia rengtis prie vestuvių, visokiausių pletkų būna.

Jeigu imtum kožną vieną, kiek bėdų kiekvieną dieną.
Kai dar viena, tai ne bėda, kai bent kelios, tai suėda.
Ir didžiausiems ponams miesto irgi būna kartais riesta.
Kaimo žmonės vargą vargsta, o miesčionis turtą žarsto.

Kad ir pinigus jie žarsto, vis tiek bėda bėdą varsto.
Suserga džiova kišenė ir palieka besmegenis.
Šiam pasauly žmogų bėda ir be druskos skaniai ėda.
Viena bėda, tai ne bėda, kai bent kelios, tai suėda.

[1959 m.]

[Atsiuntė: Gintaras Ališauskas]