TĖVIŠKĖ MIELOJI :: Anelė Snukiškytė-Ališauskienė

Sielai » Eilėraščiai » Šios dienos eilėraštis » Patinkantys eilėraščiai » Atsitiktinis eilėraštis » Eilėraščių temos » Metai » Autoriai » Top10 » Palik PĖDSAKĄ

TĖVIŠKĖ MIELOJI
Eilėraščiai apie Tėvynę | 1971 | Autorius: Anelė Snukiškytė-Ališauskienė | Daugiau autoriaus eilėraščių

Pasivaikščiojus po sodus ir mintis galvon užkliuvo.
Atgal penkiasdešimt metų koks gi vaizdas čionai buvo?
Šioj galulaukėj molėtoj žmonės arė, dirbo, sėjo,
Ir naktigoniai sezone savo arklius prižiūrėjo.

Tai Lukštinių šičia žemė, ši galulaukė molėta.
Čia žmonių rėželiai žemės aukštom ežiom atžymėti.
Nuo Ilgelio pažiūrėjus, aukštas kalnas, lyg supiltas,
O prie ežero – takelis visą laiką vis numintas.

O perėjus šitą kalną, toks slėnis, ravais išpintas
Ir tie krūmai, ir raistelis, tai Pelėdraisčiu vadintas.
Nuo Ilgelio pažiūrėjus, dar į šiaurę vakarinę,
Ne taip aukštas kalnas ilgas, kur tikra mano gimtinė.

Čia tik buvęs vienas karklas iš senumo aptrūnijęs.
Kiek toliau kalnely beržas kiek palinkęs, susivijęs.
To berželio šakos svyro, šakose vėjelis supos.
Piemenėliai bandą ganė, dūdeles iš karklo suko.

Nors tas karklas buvo senas, bet aplink jaunikliai augo.
Tartum tėvas su vaikeliais nuo pavojų, rodos, saugo.
Tik toliau, dar už Dubužio, ežerėlio to mažyčio,
Tai Lukštinių kaimas buvo, o už kalno matės gryčios.

Tai prieš penkiasdešimt metų daugiau nieko čia nebuvo:
Kur dabar vešlieji sodai, kur bitutės korius siuva.
Vis gi buvo sunkus laikas, kada vienkiemiais dalino.
Persikelt trobas reikėjo senelytei su šeimyna.

Seneliukas tik pamatė, savo sklypą apžiūrėjo.
Nukeliavo pas Dievulį, vargo vargt nebepadėjo.
Senelytė su dukrelėm, su visais savo sūneliais
Vežė trobesius iš kaimo ir kovojo su vargeliais.

Šioj gimtinėj mano brangioj kiek daug triūso čia įdėta
Ir visos bendrai šeimynos tiek daug prakaito išlieta.
Prabudau šitam kampely, tai gimtinė mano brangi.
Ežerėlis, puikūs sodai ir melsva, graži padangė.

Senelytė man augino, paukštelius man rodė, sakė.
Jos sūnelis vyresnysis tai brangusis mano tėtė.
Rado trobas pastatytas į marčias atėjus mama.
Rado šulinį ir sklepą, rado soduos šitą namą.

Teko Sibiran išvykti, teko grįžt ir vėl gyventi.
Prie žilvyčių žaliuos soduos čia jaunystės laimę semti.
Ne veltui darbavos žmonės, ne veltui medžius sodino.
Juk gražu ir kada žydi, ir kai vaisių užaugina.

Kai pavasarį pražydi puikūs sodai, kaip pusnynas.
Negaliu atsigrožėti ne vien aš, bet ir kaimynas.
Stūkso seno karklo ainiai čia, prie sodo, aptrūnyję.
Nebėr beržo ant kalnelio, kuris augo susivijęs.

Tas berželis susisukęs, pasipuošęs, kepurėtas.
Buvo ženklu naujo ūkio, jis gegutės numylėtas.
Daug ir metų jis turėjo, ne supuvęs jis nuvirto.
Ne stiprus palaužė vėjas - dėdė Bronius jį nukirto.

Apie sodą žalia juosta aukštų medžių jau užaugus,
Kuri sodą nuo žvarbiųjų, smarkių vėjų gražiai saugo.
Neturiu jau senelytės, turiu mamą ir tėvelį.
Dar galiu aš pasigirti, turiu vieną aš brolelį.

Kareivėlio duoną valgiau tris metus, kaip vieną dieną.
Man prie melsvojo Ilgelio teko pjauti žalią šieną.
Nors truputį tėviškėlėj apsistojęs noriu būti.
Čia tarp sodų ir žilvyčių žalios liepos ir medutis.

Kol yra sena močiutė, žilagalvis tetušėlis,
Yr su kuo pasikalbėti, juk ir aš ne kūdikėlis.
Čia tėvynė mano brangi, čia gimtinė džiaugsmą sėja.
Kas čia buvo prieš daug metų sužinai, kai klausinėji.

[1971.02.22.]

[Atsiuntė: Gintaras Ališauskas]