SIUVĖJAS :: Anelė Snukiškytė-Ališauskienė

Sielai » Eilėraščiai » Šios dienos eilėraštis » Patinkantys eilėraščiai » Atsitiktinis eilėraštis » Eilėraščių temos » Metai » Autoriai » Top10 » Palik PĖDSAKĄ

SIUVĖJAS
Dedikacijos | Eilėraščiai apie gyvenimą | 1961 | Autorius: Anelė Snukiškytė-Ališauskienė | Daugiau autoriaus eilėraščių

[Giminaičiui Jonui Ališauskui]

Mus Jonelis su Genute buvo juk vaikeliais,
Kaip visi, ir jie užaugo pas savus tėvelius.
Juodu gimė ir užaugo brangioj tėviškėlėj,
Kol maži, laimingi žaidė, kaip kad plaštakėlės.

Kai paaugo kiek Jonelis pas tėvuką savo,
Puikų amatą siuvėjo savo laimei gavo.
Visų giriamas kas kartą jis dėlto ir buvo,
Nes tą amatą mylėjo ir gerai jis siuvo.

Jam ir laimė, ir saulutė, ir graži gamtužė,
Ir jaunų dienų svajonės, kaip visiems, jam ūžė.
Bet jaunų dienų ramybę drumstė dar likimas,
Į kariuomenę bernelių buvo sušaukimas.

Kantriai iškentė tą vargą jaunasis Jonelis
Ir širdis skausmu apkarto, kai žuvo brolelis..
Bet kantriai, kaip vyrui dera, viską pergyveno,
Audringiems verpetams sukant, jisai nepaseno.

Nusiskynė gražią gėlę, kuri jam patiko,
Prisisegęs prie krūtinės amžinai paliko.
Nors visokie vėjai buvo, audros šiurpios ūžė,
Jo žmonelė, kaip gulbelė, jo visa dalužė.

Kol juodu susipažino ir susidraugavo,
Daug žmonių iš tėviškėlės į rytus keliavo.
Į ,,ekskursiją“ vargingą išvežė taip toli
Ir žmonelės, jo gulbelės, tėvelius ir brolį.

Jo jaunoji lelijėlė vargo daug sutiko,
Tik per vieną siūlo plauką tėviškėlėj liko.
Ji viena, kaip lauko smilga, laimino ją Dievas,
Nes jos draugo tėviškėlėj motina ir tėvas.

Buvo jiems kur prisiglausti ir pas ką sustoti.
Laiminga porelė buvo ir darbšti, ir soti.
Bet jiems kaimas nepatiko – miestą vis svajojo.
Šiauliuose širdis nurimo, ten jie apsistojo.

Abu dirbo, abu triūsė kiek kuris galėjo,
Ir graži mintis, vieninga pagalbon atėjo.
Dievui padedant jie manė nuo vargelio sprukti,
Sugalvojo sau lizdelį gražų susisukti.

Kai vieningos širdys buvo, jėgos nepašlijo,
Ir daržiuką dėl namuko greit jie įsigijo.
Jau statyba numatyta pilną pradžią gavo,
Iš "ekskursijos" kas gyvas visi parvažiavo.

Ir žmonelė, jo gulbelė, savuosius sutiko,
Veidu šypsena perbėgo, liūdesio neliko.
Jos Jonelis visą laiką siuvo dėl statybos,
O namukas sparčiai augo, kaip po lietaus grybas.

Tik tėvukas jos širdelę per skaudžiai užgavo,
Kai be laiko iš pasaulio vargšas iškeliavo.
Daug ji verkė, sielvartavo, kol apsiramino,
Dėl savos šeimos gyventi ją viltis gaivino.

Ir Jonelis jovarėlis jai visad padėjo,
Tą sunkumą jie pamiršo, bet statyba ėjo.
Dėl statybos siūlą traukiant, mazgą kai kas nėrė,
Bet vikriai įgudęs Jonas jį greit ir išnėrė.

Iš eilės net dešimt metų Šiauliuose jis siuvo.
Dvi dukrelės lelijėlės visa laimė buvo.
Nors jaunutės, bet darbštutės iš mažens taip vystės,
Jau dabar sakyti riekia – akordeonistės.

Iš mažens joms puikiai sekas, gerai mokslai eina.
Tik garbingi penketukai, nieks jų nepamaino.
Taip graži šeima siuvėjo savame lizdely.
Kad nepūstų žiaurūs vėjai, laimink, Visagali.

[1961 m.]

[Atsiuntė: Gintaras Ališauskas]