DVIDEŠIMTI :: Anelė Snukiškytė-Ališauskienė

Sielai » Eilėraščiai » Šios dienos eilėraštis » Patinkantys eilėraščiai » Atsitiktinis eilėraštis » Eilėraščių temos » Metai » Autoriai » Top10 » Palik PĖDSAKĄ

DVIDEŠIMTI
Eilėraščiai apie gyvenimą | 1971 | Autorius: Anelė Snukiškytė-Ališauskienė | Daugiau autoriaus eilėraščių

Jau meteliai dvidešimti mums pro šalį baigia slinkti,
Kai nelaimės baisios ūžė prie Ilgelio, prie Dubužio.
Nelaimingą šeimą mano labai toli išgabeno.
Ir už ką, jei pasakytų? Nei mes buožės, nei banditai.

Gal vadeivos tokie buvo, ar dėl turto kam nors kliuvom?
Jie teisybės nežiūrėjo, buožių vardą mums uždėjo.
Šitas ūkis, kuris kliuvo, ne vienų jis mūsų buvo.
Keli broliai ir sesutė, ir senoji dar močiutė.

Jei dalintis paketinam, tuoj ir subrazda šeimyna.
Sako, šitaip nepritinka, mat nebus tad darbininkų.
Jei kada rimčiau galvojam, su kalbom kelius pastoja.
Jums nebus nei medžio sauso, jums pirtis tiktai priklauso.

Duosią žemės, kaip kad dieną, su puse hektarą vieną.
Daugiau nieko nestikėkit, geriau vietoje tupėkit.
Dienos lėkė, tartum vėju. Dešimti jau metai ėjo.
Vaikai dygo, tartum grybai, vis gyvenom be dalybų.

Šeimos trys gyvenom gryčioj. Mokesčiai vis tie, lyg tyčia.
Taigi rudenį, brolyti, nutarėm tikrai dalytis.
Kai laukus jau nuvalysim, su valdžia atsiskaitysim,
Visas piliavas išpilsim, o kas liks, pasidalinsim.

Štai ir vieną gražią dieną nelaukti svečiai po kiemą
Suvažiavo, sudardėjo, mokesčiais didžiais apdėjo.
Taip bematant padalijo, nebeliko nei galvijo,
Nei grūdų, aruodas dykas, pliki likom, kaip tilvikas.

Greit viską iškonfiskavo, nepaliko nieko savo.
Nei paršiuko, nei karvytės, tik slaptai liko avytė.
Turtą pusvelčiui išmėtė, sako, jums dar reiks mokėti,
Dar skolingi pasilikot keturiolika tūkstančių.

Dvidešimti jau meteliai, kai mus spaudė tie vargeliai.
Negalėjome laikyti ir menkiausios net ožkytės.
Spaudė širdį ligi valiai, maži buvo dar sūneliai.
Gaila jų visų, kaip vieno, neturėjom lašo pieno.

Kai viską iškonfiskavo, šeimos svietan iškeliavo.
Mes palikom, kaip paukštyčiai, šiam lizdely, savoj gryčioj.
Kas dar liko, taip mėginom, šeimos trys pasidalinom.
Bet dėl ūkio kaltė liko tik ant mano šeimininko.

Invalidas, žmogus rimtas, liko buože pavadintas.
Ir už visą šeimos ūkį, teko Sibiran pakliūti.
Tik dabar tenka žymėti - neteisingai mus išmėtė.
Ir sekretorius apsmukęs, dabar žino, kieno ūkis.

Kodėl pirma nežinojo, konfiskavo ir teriojo?
Kad ir mano, neturtingos, čia pasogas drauge dingo.
Iš savų laukų vežimo, mane pardavė kaimynas.
Savo noru, iš ūkvatos, net šešiems pardavė metams.

Invalidą su vaikeliais, ašarotais tais takeliais,
Kaip iš lizdo, juos iš namo, labai toli išgabeno.
Pats mažiausiai tenai mirė. Vardą buožės tik jam skyrė.
Ir jei ten nebūt jis žuvęs, būt kareivis šiandien buvęs.

* * *

Jau meteliai dvidešimti aš save turiu raminti,
Kad ir turtą jie iškrapštė - nusipyniau aš vėl krepšį.

[1971 m.]

[Atsiuntė: Gintaras Ališauskas]

[0]

[0]

Jūsų nuomonė padeda mums tobulėti

Įrašoma tik pirmą Jūsų nuomonė.
Jei turite ką plačiau parašyti.. administratoriaus el.paštas llaimaa[et.]gmail.com
Eilėraščių TOP 10

Kitas atsitiktinis eilėraštis

Siūlome pasidairyti..

Kaip keičiasi vitaminų poreikiai skirtingais gyvenimo etapais?

Kaip keičiasi vitaminų poreikiai skirtingais gyvenimo etapais? Iliustracija: sugeneruota DI... Kasdieniai mitybos ir gyvenimo būdo įpročiai gali skirtis priklausomai nuo amžiaus, todėl natūraliai kinta ir dėmesys tam tikroms maistinėms medžiagoms. Vaikystėje, suaugus ir vyresniame amžiuje žmonės dažnai domisi skirtingais vitaminais bei..