» Velykø tradicijos Lietuvos regionuose

 Jûs esate » Pradþia » Ðventëms »» Velykos

Marguèiø daþymas bei ridenimas - visoje Lietuvoje paplitusi tradicija. Habilituotas daktaras etnografas Juozas Kudirka pasakoja, kad akmens ir molio kiauðiniø Lietuvoje aptikta dar XIII amþiuje, o remiantis raðytiniais ðaltiniais, teigiama, kad marguèiø daþymo paprotys XVI amþiuje jau turëjo bûti paplitæs visoje ðalyje.

Kiauðinis - vaisingumo, gyvybës, kosmoso simbolis. Taip pat ir jo marginimo raðtuose daþniausiai vyrauja saulë - ðviesos, derliaus, gyvybës ðaltinis. Populiarus ir „gyvatuko“ raðtas. Manyta, kad gyvatës - poþemio gyventojos, globojanèios derliø. Tikëta, kad jø pavidalu ið poþemio iðlásdavo ir protëviø vëlës. Pavasará gyvatës turëjo prikelti augmenijà, þydëjimà, vaisingumà.

Specialià reikðmæ turëjusi ir kiauðinio spalva.

• Raudona spalva simbolizavo gyvybæ,
• Juoda - þemæ,
• Mëlyna - dangø,
• Þalia - bundanèià augmenijà,
• Geltona - pribrendusius javus.

Taigi marguèiø prisimarginti - ðventas kiekvienos ðeimynos ritualas, lemiantis laimingus ir vaisingus metus. Neveltui visoje Lietuvoje buvo paplitæs kiauðiniavimas - paprotys antràjà Velykø dienà lankyti kaimynus ir keistis marguèiais.

Velykø tradicijos yra panaðios visoje Lietuvoje - þmonës stengiasi iðsijudinti: rideno kiauðinius, supasi sûpynëmis, þaidþia judrius þaidimus. Po ilgo pasninko, susikaupimo bei ramybës periodo, sugráþta linksmybës, dainos, ðokiai.


Taèiau, kiekvienas Lietuvos regionas turi ir savas savitas tradicijas:

• Þemaitijoje

... daþniausiai kiauðiniaudavo vaikai. Nuëjæ pas giminaitá ar kaimynà, ákiðdavo pirðtukà ar kelis á burnà, taip parodydami, kiek marguèiø norëtø gauti dovanø. Þemaièiø kraðtuose kartais po namus keliaudavo ir persirengëliai su dainom - vadinamieji velykþydþiai. Taip pat ðiuose kraðtuose persirengëliai dalyvavo net baþnytinëse apeigose: kai kuriose parapijose gyvais vaidinimais bûdavo atkuriamas Jëzaus prisikëlimas.


• Dzûkijoje

... lalavimas iðskirtinë dainingiausio regiono tradicija. Dar ir dabar èia po kaimus vaikðto lalauninkai. Lalauninkø bûrá daþniausiai sudarë tik nevedæ vyrai. Susitaræ jaunuoliai lalauti pradëdavo dar pirmosios Velykø dienos vakare. Atvykæ prie trobos, lalauninkai specialiomis dainomis sveikindavo gaspadoriø, girdavo ðeimininkæ, o jaunas, netekëjusias merginas pamalonindavo dar kitokiomis dainelëmis - lalinkomis. Jø tekste skambëdavo palinkëjimai greièiau iðtekëti. Uþ dainas merginos turëdavo sveèiams duoti rieðutø.

Apskritai lalauninkus privalu gerai sutikti - pakviesti vidun, pavaiðinti, mat jø apsilankymas buvo gerà lemiantis þenklas. Jei kuriais metais lalauninkai neaplankydavo sodybos, tai buvo nepagarba. Savo ruoþtu po kaimus einantys jaunuoliai ðykðtesnei ðeimininkei ir kokiø pokðtø pridarydavo ar „kad viðtos iðtintø“ palinkëdavo.


• Aukðtaitijoje

... aukðtaièiai tikëjo Velykø bobute bei puoðdavo Velykø medelá. Skirtinguose rajonuose Velykë skirtingai ásivaizduojama. Daug kur ji nupasakojama kaip miela moteriðkë, kuri dailiame veþimëlyje veþa vaikams marguèiø. Veþimaitá daþniausiai traukia kiðkuèiai, o rankose - saulës spinduliø botagëlis. Kai kur Velykë pati vaþiuoja aukso karieta, kitur - tiesiog pintinële neðina pësèiom po kaimus vaikðto.


• Suvalkijoje

... suvalkieèiø Velykë - baisi, panaði á raganà. Velykø bobutë vaþinëja tik nakèia, pasikinkiusi vaðko kumelaitæ kanapine uodegaite, snargliø vadelëmis. Dienà ji negalëjusi pasirodyti, kad kumelaitë neiðtirptø. Tiek suvalkieèiø, tiek ir aukðtaièiø vaikai niekada nematydavo, kaip ir kada dovanëles Velykë padeda.

Aukðtaitijoje per Velykas buvo puoðiama Velykø eglutë. Prie vienos tiesios medþio ðakos buvo riðamos eglës ðakelës, taip dirbtinai sukuriant eglës formos medelá. Ðiame medelyje bûdavo padaromi lizdeliai, á kuriuos ástatomi kiauðiniai. Paprastai buvo ástatomi 9 ar 12 kiauðiniø, mat ðie skaièiai laikyti magiðkais, neðanèiais laimæ. Toks medelis dar buvo puoðiamas iðsprogusiais þilvièio kaèiukais, popierinëmis gëlëmis, paukðteliø formos sausainiais. Tikëta, kad kiauðiniai nuo ðio medelio neða laimæ ir sëkmæ.