Pirmasis Vieðpaties Jëzaus persikeitimas – ásikûnijimas yra ir visados bus kaip neprilygstamas Dievo meilës pavyzdys visø laikø þmonijai. Taèiau Iðganytojo gimimas – tai ir ypatingas þmogaus kaip kûrinio, panaðaus á Kûrëjà, iðaukðtinimas. Filosofas ir teologas Antanas Maceina dràsiai teigia: ,,Dievas gali tapti þmogumi tik todël, kad þmogus giliausia savo prigimtimi yra dieviðkas“. Todël viso gyvenimo pastangø reikalaujantis krikðèioniø gyvenimo uþdavinys – kiek galima daugiau atskleisti visus þmogiðkus ir dieviðkus mumyse glûdinèius talentus, idant juos panaudodami Dievo garbei ir artimo gerovei galëtume savo prasmingu gyvenimu paliudyti, jog ne tik dël iðtikimybës Vieðpaèiui sulaukiame atlygio ðiame gyvenime ir anapusybëje, bet, vykdydami svarbiausià mums patikëtà uþduotá – vadovaudamiesi Jëzaus Kristaus mokymo tiesomis, mes savo nuolatiniu tobulëjimu vis labiau panaðëjame á dangiðkàjá Tëvà.

Jëzaus atsimainymas Taboro kalne liudija apie þavintá, stulbinantá dieviðkos ðviesos þërëjimà Dievo Sûnaus asmenyje. Tas nepaprastas Kristaus spinduliavimas taip uþvaldë tris apaðtalus – Petrà, Jokûbà ir Jonà, drauge su Mokytoju uþkopusius á kalnà, kad jie nedelsiant panoro tà nuostabø Jëzaus ðvytëjimà átalpinti á tam tikrus rëmus – statyti palapines, kad, atsidûræ jose, galëtø ilgëliau pratæsti to transcendentinio iðgyvenimo palaimà.

Ðis apaðtalø susiþavëjimas atsimainiusiu Kristumi – ir mums visiems svarbus liudijimas, jog kiekvieno þmogaus kaskart stiprëjanti draugystë su Jëzumi retsykiais maldos metu gali bûti praturtinta Vieðpaties artumo potyriais, vidinio dþiaugsmo protrûkiais ir panaðiais dalykais, uþ kuriuos visada turëtume Jam dëkoti. Taèiau nereikia jø dirbtinai iðtæsti ar bandyti Vieðpatá kaulyti, kad duotø kaþkokià dvasinæ saldybæ. ,,Palaiminti, kurie tiki nematæ“ – ðie Kristaus þodþiai krikðèionis kvieèia gyventi tikëjimu, o ne regëjimu, idant, atëjus laikø pilnatvei, dël atliktø tikëjimo darbø, bet ne dël patirtø dvasiniø pagavø ieðkojimo susilauktume amþinøjø asmeniniø Velykø ðlovës.

Nors Jëzaus spindesys Taboro kalne primena Jo Velykø triumfà, taèiau Jëzaus atsimainymà kalne ir Jo prisikëlimà jungia kryþius. Kai neðame Jëzaus mums duotà gyvenimo kryþiø, be abejo, turësime tam tikrø suklupimø ir nelengvø atsitiesimø. Tuomet naudinga prisiminti atsimainiusá Kristø, kuris trokðta, kad Taboro kalno virðûnë bûtø mûsø ðirdys, á kurias ir per kurias kitiems Jis galëtø skleisti savo ávairiopø maloniø ðviesà.


Senoviniai paproèiai:

Tikëta, kad nuo Atsimainymo motinos, turinèios mirusiø vaikø, jau galinèios valgyti obuolius, nors ðiaip jau obelis krësti ir krituoliais vaiðintis buvo priimta tik nuo Þolinës.

Visa gamta ir augalai yra dvasingi. Raðkyti ir valgyti vaisius, augalø „vaikus“, be niekur nieko nevalia. Reikia juos uþganëdinti, atsipraðyti ir pirmiausia paaukoti dievams. Tam atliekamos apeigos, kurias vadina vienur Krikðtais, kitur Obuoliø krikðtu. Iki tos dienos niekas nedrásdavo jø valgyti – sakoma, kad suvalgius dievams skirtus obuolius ar kriauðes, ðie neduosià jø mirusiø vaikø vëlëms. Iki ðios dienos nevalia kepti ropiø, obuoliø ir kitø vaisiø, nes galima prisiðaukti ankstyvas ðalnas.

Kai kur manyta, kad per ðià ðventæ motinos dar neturëtø vaisiø valgyti, nes tà dienà Dievas dalijàs obuolius mirusiems vaikeliams, ir jeigu obuolá suvalgo motina, tai savo vaikà nuskriaudþia. Panaðûs ir slavø paproèiai: pagal rusø liaudies tikëjimus, medaus negalima valgyti iki rugpjûèio 1 d. (medovyj spas), obuoliø - iki rugpjûèio 6 d. (jabloènyj spas), o ðvieþios duonos - iki rugpjûèio 15 d. (tretij spas).

Greièiausia tai (kaip ir mûsø Obuoliø krikðtas) - liekanos senosios indoeuropieèiø „pirmuoniø aukos“, paproèio þemës ir dangaus dievybëms aukoti pirmuosius tø metø þemës vaisius. Ásigalëjus krikðèionybei, jis susijungë su ávairiø augalø ðventinimo per Þolinæ paproèiu.