» Žalgirio mūšio diena

 Jūs esate » Pradžia » Šventėms » Kalendorius » Mėnesiai »» Liepa

Ką gi, šiek tiek istorijos...nes savo šalies istoriją šiektiek visgi reikia žinot

Mūšis, kuris įėjo į istoriją kaip didžiausias to meto mūšis, ir kurio metu buvo visiškai sutriuškintas Teutonų ordinas (kryžiuočiai), įvyko 1410 m. liepos 15 d. Nuo šio mūšio baigties priklausė Rytų Europos likimas.
Mūšis įvyko dabartinėje Lenkijos teritorijoje, į pietvakarius nuo Olštyno, prie Grunvaldo kaimelio.Lenkų istorijoje šis mūšis minimas kaip Griunvaldo mūšis, lietuvių istorijoje – Žalgirio mūšis,Vokietijoje ir kitose vakarų šalyse - Tannenbergo mūšis.

Štai ką rašo apie šį mūšį istorikai:

Kryžiuočiai įsirengė savo būstinę šalia Grunvaldo gyvenvietės.Kryžiuočiai tą dieną turėjo: 21.000 puikiai ginkluotų kavaleristų, 6000 sunkiai ginkluotų pėstininkų ir 5000 mūšyje treniruotų tarnų, kurie buvo ginkluoti geriau nei daugelis lietuvių – lenkų pėstininkų.Viso apie 32000 žmonių.Daugelis kryžiuočių buvo iš Teutonų ordino (Vokietija), bet į pagalbą savo broliams , kovoje prieš pagonis, buvo susirinkę riteriai iš visos Vakarų Europos.Tai anglai, prancūzai, vengrai, austrai, bavarai, tiuringiečiai, čekai, liuksemburgiečiai, flamandai, olandai. Kryžiuočiai turėjo apie 100 patrankų.

Už kelių kilometrų, šalia mažos gyvenvietės Sterbako, buvo įrengta lietuvių-lenkų būstinė. Lenkų sudėtyje buvo grėsminga armija iš 18000 riterių, 11000 vasalų ir 4000 pėstininkų.Prie jų prisidėjo 11000 Lietuvos riterių ir pėstininkų, 1100 totorių, ir apie 6000 čekų, rusų, moralų ir moldavų.Viso apie51000 žmonių.Brangios, sunkiosios kavalerijos buvo nedaug. Dauguma lietuvių ir lenkų pėstininkų buvo ginkluoti vėzdais, ir jų šarvai buvo žymiai prastesni nei kryžiuočių.
Lietuviai – lenkai turėjo tik 16 patrankų. Lietuviai – lenkai turėjo ir kitų problemų. Vokiečiai turėjo geriausius pasaulyje mūšių strategus – magistrą Ulrichą von Jungingeną, didįjį maršalą Frederiką von Vallenrodą, didįjį vadą Kuno von Lichtenšteiną ir aprūpinimo pajėgų maršalą Albrechtą von Švarcenbergą.
Nors lietuvių – lenkų kariuomenė turėjo daugiau žmonių (daugiau kaip 50.000 , prieš 32.000 kryžiuočių), kryžiuočiai savo ginkluote, šarvais turėjo pranašumą.
Prieš mūšį, dvasininkui palaiminus Lietuvos – Lenkijos karius, Jogaila pasakė vadams: "Broliai, šiandien mes nugalėsime tironus, kurie pavergė mūsų šalį.Kryžiuočiai sakosi atėję čia su bažnyčios palaiminimu ir nešdami tikėjimą į mūsų šalį, bet jie atėjo nešdami melą.Mes kovosime tikėdami savo šalimi, o mūsų skydai bus gilus tikėjimas Jėzumi Kristumi.Už laisvę! Už pergalę!" Jogailai tuo metu buvo 60 metų.Jis buvo vyriausias už visus ne tik savo bet ir priešininkų vadus. Mūšio eiga, pasak metraštininkų, buvusi tokia:
5 val. ryto, kryžiuočių pulkai su vėliavomis ir arkliais pasirodė horizonte.Tai buvo nuostabus reginys.Niekada prieš tai buvusiose mūšiuose niekas nematė tokios grėsmingos armijos – apsirengusios baltai, dėvinčios šalmus, mojuojančios kardais ir nešančios didžiules vėliavas. 6 val. trys lenkų vadai paprašė karaliaus leisti pradėti vadovauti puolimui prieš kryžiuočius. "Ne!" Toks buvo karaliaus atsakymas, ir tada jis išdėstė savo strategiją:
"Palaukime, kol patekės saulė.Pralauksime visą ryta vėsioje girioje.Kai juos pradės kankinti karštis ir troškulys, tik tada mes pradėsime mūšį."
Trys lenkų vadai, įskaitant grėsmingąjį riterį Juodąjį Zavišą, buvo nekantrūs ir jiems nepatiko tokia karaliaus strategija.Bet kai saulė darėsi vis karštesnė ir karštesnė, tada jie suprato karaliaus įžvalgumą, nes kryžiuočiai pradėjo „degti“ saulėje. Tuo metu Vytautas Didysis patikrino lietuvių, lenkų, čekų, rusų ir kitų dalinių vėliavas ir savo stipriu balsu morališkai palaikė kareivius. Vytautas Didysis buvo ne tik Lietuvos armijos vadas, bet ir visos jungtinės armijos lyderis. Tačiau irVytautui nepatiko toks delsimas, nes kryžiuočiai po 25 km. kelio iki Grunvaldo, buvo pavargę, ir buvo didžiulis šansas juo sėkmingai užpulti.Bet Jogaila nusprendė palaukti, kol karštis privers kryžiuočius nervintis.
» S k a i t y t i  a n t r ą  d a l į



8.30 val. kai kryžiuočiai jau buvo šlapi nuo prakaito, didysis magistras von Jungingenas pasiuntė porą savo riterių į priešininkų pusę, kad sukelti provokaciją.Vienas iš riterių, prisiartinęs prie lenkų, verksmingų balsu išrėkė:
"Lietuviai ir lenkai, kunigaikščiai Vytautas ir Jogaila, jei jūs bijote kovoti, mūsų didysis magistras siunčia jums tam tinkamų ginklų"
Su šiais žodžiais jis įsmeigė į žemę savo kardą ir pridūrė:
"Taigi, bailiai, jei jums reikia daugiau vietos savo manevrams, didysis magistras atsitrauks vieną mylią atgal, kad jums padėti."
Ir pagal vieno riterio signalą, kryžiuočiai apsisuko ir atsitraukė mylią atgal.
Įžeidimas supykdė Juodąjį Zavišą, bet Jogaila išliko ramus ir pasiuntė vieną iš savo karių atnešti kardą. Mojuodamas juo pasakė:
"Aš priimu jūsų kardą ir jūsų pasirinktą mūšio vietą, bet šios dienos baigtį aš patikėsiu dievui“.
Po šito iššūkio riteriai pasitraukė.Visi buvo pasiruošę dideliam mūšiui, galbūt didžiausiam mūšiui, kada nors įvykusių pasaulyje.
Kairėje mūšio lauko pusėje buvo išsidėstę lenkai, čekai, moravai ir moldavai. Dešinėje pusėje Vytautas Didysis vadovavo totoriams, rusams, ir lietuviams.Dalis pėstininkų, daugiausiai lenkų, buvo pasislėpę girioje. Kryžiuočiai, priešingai lietuviams – lenkams, priekyje buvo išdėstę patrankas ir pėstininkus.
Jogaila staiga davė signalą pulti, nuskambėjo riksmas "Krokuva-Vilnius," netrukus, kaip liūto riaumojimas nuaidėjo Vytauto Didžiojo "Lietuva".Lietuviai, rusai ir totoriai puolė pirmąsias kryžiuočių eiles.Kryžiuočių patrankos suspėjo iššauti tik porą kartų, nes netrukus Vytauto kariai pasiekė pirmas kryžiuočių pozicijas. Nors buvo patirti dideli nuostoliai, tačiau tikslas buvo pasiektas - tarp kryžiuočių pėstininkų atsirado sumaištis. Von Jungingenas, matydamas patrankų ir savo pėstininkų neveiksnumą stabdant lietuvius, įsakė pulti kavalerijai.
"Pulti lietuvius!" rėkė įpykęs von Jungingenas, ir pėstininkai bei raiteliai puolė į ataką.
Nelaimingi pėstininkai, bandydami išvengti priešo, patekdavo po savo kavalerijos arklių kanopomis ir buvo negyvai sutrypti. Tie, kurie išvengė savo kavalerijos sutiko mirtį susikovę su lietuviais. Pirmoji kryžiuočių pėstininkų linija buvo sunaikinta.
Tačiau, totoriai pakilę ant kalvos ir pamatę atžygiuojančius kryžiuočius, ėmė bėgti, palike lietuvius ir rusus vienus. Tai buvo chaotiškas ir nedisciplinuotas atsitraukimas, ir keletas kryžiuočių puolė juos vytis. Po keletos mylių persekiojimo, kurio metu daugiau kaip 50 totorių buvo užmušta, kryžiuočiai gryžo ten kur vyko kova su lietuviais.
Netrukus didysis magistras pasiuntė didelę dalį savo armijos į kovą. Mūšis buvo galingas. Nesiliaujantis kalavijų dundesys priminė griaustinio dundėjimą. Arkliai žvengė ir krito ant žemės, ranka-ranka mūšis tęsėsi pusantros valandos. Rezerviniai abiejų armijų pulkai, su įniršiu akyse, stebėjo dulkėtą dangų, klausėsi nenutrūkstamo žmonių balsų, arklių, šalmų, kardų garsų. Kuno von Lichtenšteinas grįžęs prie stovykloje esančio didžiojo magistro pasakė:
"Totoriai pasirodė kaip bailiai, bet prakeikti lietuviai gerai išmokę kovoti. Tačiau mūšis jau eina į pabaigą".

"Mes turime juos sunaikinti!" pasakė didysis magistras, kuris neįvertino lietuvių ir lenkų ir šventai tikėjo, kad jo armija geriau ginkluota ir geriau pasiruošusi.Didysis magistras matė, kad Lietuvos armija mažesnė nei lenkų, ir mažiau ginkluota, todėl nusprendė sutriuškinti lietuvius ir jų vadą Vytautą Didijį, kuris vadovavo mūšiui.Kryžiuočiai pradėjo spausti lietuvius. Vytautas Didysis supratęs kryžiuočių veiksmus, įsakė trauktis link girios. Didelės lietuvių pajėgos pradėjo trauktis, o patenkinti kryžiuočiai puolė toliau.Tik nedidelės rusų iš Smolensko ir keletas lietuvių, kurie kovėsi šalia lenkų, liko mūšio lauke. Vienas rusų pulkas buvo visiškai sumuštas.Bet nedaug kryžiuočių persekiojo lietuvius. Kai kurie iš jų vengė girios, suprasdami, kad tai gali būti spastai. Nepaisant to persekiojimas tęsėsi, ir kai lietuviai atsitraukė per Morenco upelį į Evaldos girią, atsargoje buvę lenkų riteriai puolė kryžiuočius ir prasidėjo žudynės.Apsisukę lietuviai stojo į pagalbą lenkams. Tuo tarpu pagrindiniame mūšyje devyni kryžiuočių pulkai puolė lenkus, ir sėkmingai pro juos prasiveržė. Visiškam lenkų apsupimui sutrukdė trys Smolensko pulkai, ir keletas neatsitraukusių lietuvių.Lenkų riteriai Marcinas iš Vrocimovičiaus ir Čemberlainas iš Krokuvo laikė Lenkijos vėliavas su baltu ereliu.Kai tai pamatė kryžiuočiai, jie pagalvojo, kad ten kovoja pats karalius Jogaila. Jie nežinojo, kad Jogaila stebi mūšį nuo netoliese esančios kalvos.Su didžiule jėga vokiečių riteriai užgriuvo ant Marcino, nuvertė jį, numetė vėliavą ir uždainavo „Kristus didis“.Bet kuriame mūšyje tai reikšdavo armijos, kurios vėliava taip numetama, pralaimėjimą ir kryžiuočiai greičiausiai taip ir suprato.Šimtai riterių skubėjo žudyti kritusį lenkų riterį, manydami, kad tai Jogaila.Jogaila išgirdęs dainavimą paklausė, kas dainuoja.Riteris buvęs šalia karaliaus, pranešė, kad dainuoja kryžiuočiai.Jis pasakė, kad greičiausiai kryžiuočiai laimėjo mūšį, ir jau traukia pergalės dainas.Krokuvos riteriai, nusprendė išgelbėti vėliavą ir nutraukti tą laukinį mūšį. Lenkų riteriai, labiau ryžtingi nei kryžiuočiai, išsaugojo vėliavą ir atstūmė kryžiuočius atgal, kurie jau buvo įsitikinę pergale. Dainavimas nutilo, ir mūšio garsai vėl prasidėjo. Kitoje pusėje, nei dainavo kryžiuočiai, Vytauto lietuviai nesnaudė. Didysis vadas formavo naujas lietuvių ir totorių pajėgas. Prasidėjo naujas Vytauto pulkų puolimas.Sugrįžtančių lietuvių balsai suteikė drąsos apsuptiems lenkams ir čekams. Jau buvo 2 val. po pietų, pats karščiausias laikas, ir Jogailos bei Vytauto strategija pradėjo rodyti rezultatus. Ordino riteriai buvo šlapi nuo prakaito ir išvargę. Jogaila pamatęs sugrįžusį į mūšį Vytautą, liepė savo riteriams įsijungti į mūšį. Kryžiuočiai ėmė trauktis.Pamatęs tai didysis magistras pasiuntė į mūšį rezervą. Mūšis tapo susigrūdimų vieta, individualių kardų kovų ir arklių trypimo vieta. Pranašumas pereidavo tai į vieną, tai į kitą pusę.
Vokiečių vadas raportavo didžiajam magistrui, "Aš viską išsiaiškinau, aš garantuoju, kad lenkai ir lietuviai dabar daugiau nekovos. Jie pasislėps girioje.Mes turime juos sunaikinti".
"Nesijaudink, mes laimėsime. Aš tai jaučiu, ir mes greit įsijungsim į mūšį, kad galutinai juos sumuštume. Pėstininkai nebekovos, jie mūsų bijo".
Apie 6 val. vakaro Jogaila pakeitė savo poziciją ir persikėlė ant kalvos šalia Lodvigovo, arčiau mūšio vietos, kad tiesiogiai vadovauti mūšiui. Staiga iš girios pasirodė lenkų ir lietuvių valstiečiai, iš pradžių ėjo atsargiai, tada pusiau bėgom, mojuodami savo menkais mediniais ginklais, ir pagaliau bėgte su riksmais, tarsi medžiotų lokį.Kryžiuočiai daugelį iš jų užmušė, bet tokio kiekio armijos, negalėjo sulaikyti.
Kraujas ir kūnai buvo visur, beviltiški agonijos apimtų mirštančiųjų balsai girdėjosi visur. Beviltiški riksmai sklido iš kryžiuočių, "Dieve, kur mus vedi", šaukė Kuno von Lichtenšteinas. Von Jungingenas suprato, kad dabar jis turės eiti į mūšį.
"Dabar atėjo laikas, kai mes apginsime Jėzaus Kristaus tiesas prarasdami savo gyvybes! Paskui mane!"
Nedvejodamas, jis paragino savo arklį ir 16 likusių vokiečių pulkų patraukė paskui jį.Pasiekus kovos vietą prasidėjo paskutinis mūšis. Lėtai lietuvių, lenkų, čekų, rusų , totorių, moralų, moldavų būriai apsupo kryžiuočius. Kai žiedas užsidarė, prasidėjo skerdynės. Ietys, durklai, dalgiai, viskas buvo panaudota triuškinant kryžiuočius. Viskas buvo baigta. 16 naujų pulkų nieko negalėjo pakeisti.Lietuviai puolė kryžiuočius iš kairės, lenkai – iš dešinės.Puolimas buvo toks stiprus, kad niekas negalėjo ištrūkti iš rato. Vytautas Didysis, buvęs šalia, kai žuvo didysis magistras, iškėlė rankas į viršų ir sušuko „Pergalė“. Žuvus didžiajam magistrui, daugelis kryžiuočių metė į šalį ginklus ir pasidavė. Likę bandė bėgti, bet buvo persekiojami ir žudomi. Tik apie 1400 kryžiuočių išsigelbėjo ir pasiekė Malborką. Žiūrėdamas į didžiojo magistro kūną, Jogaila tarė:
"Taigi, čia tas vyras, kuris norėjo mus užkariauti ir paversti ordino vergais. Uždenkite jo kūną ir sudeginkite su pagarba".Von Lichtenšteino kūnas irgi buvo čia, taip pat kaip ir Švarcenbergo, von Wallenrodo, riterio Džeronimo iš Prahos, Gaboro iš Budos, Ričardo iš Jorko ir daugelis kitų.
Mūšyje žuvo 28000 kryžiuočių ir jų padėjėjų.Žuvo daugiau kaip 50 ordino lyderių iš 60.
Tai buvo galutinis Teutonų ordino žlugimas, ir jis niekada nebeatsigavo. 209 kryžiuočių riteriai žuvo (lenkų riterių tik 12). Iš lietuvių ir lenkų žuvo apie 2/3 pėstininkų ir apie 100 totorių.Visas lietuvių – lenkų armijos žuvusiųjų skaičius nežinomas, bet manoma , kad žuvo apie 20000.
1411 m. vasario 1 d. buvo pasirašyta abiejų pusių taika (Torunės taika). Lenkija ir Lietuva atgavo kai kurias teritorijas, įskaitant Žemaitiją (Lietuvai) ir dalį Pomoržės (Lenkijai), bet Malborkas liko vokiečių rankose.

• 2019 Liepos 21 d. .

• Rudosios Žemės KIAULĖS (Šerno) metai (iki 2020-01-24)

• Pasveikink varduvininkus: Danielius , Laurynas , Liongina , Lionginas , Longinas , Prakseda , Rimvyda , Rimvydas , Rimvydė ,

• Šios dienos istorijos faktai

• Šiandien pasiklausome: Lapalux - Without You (TWOS Remix)

Aukščiausi pasaulio pastatai..... Tai ar žinote kur pastatytas pats aukščiausias pastatas pasaulyje? Nežinote.. siūlome dirstelti.. aukščiausių pastatų pasaulyje dešimtukas, nors aišku laikas nestovi vietoje ir dangoraižiai dygsta...

Faktai apie dviračius..... Teigiama, kad per savaitę dviračio pėdalus minant bent tris valandas, širdies ir kraujagyslių ligų rizika sumažėja perpus....

Eric Standley menas..... Eric Standley - amerikiečių menininkas, gimęs 1968 m. Masačusetse (Massachusetts), kuriantis įspūdingas bei sudėtingas daugiasluoksnias pjaustyto popieriaus...

Siūlome paskaityti

 DĖMESIO! Jei radote netikslumų, klaidų, ar norėtute pasidalinti mintimis apie šventes - brūkštelkit mums :))

1983-ųjų metų poezija..... tai 1983-aisiais metais sukurti eilėraščiai, esantys mūsų archyve.. siūlom paskaityti ir pajusti tų metų kūrybos dvasią :)
Užburiantys gamtos garsai nukels jus į tikrą gamtą..Ar kartais norite pabėgti iš namų į gamtą? Manau kiekvienam toks noras kažkada buvo atsiradęs. Taigi, siūlau užsukti į tinklalapį kuris siūlo paklausyti labai kokybiškų gamtos garsų, bei pačiam susiku
1937-ųjų metų poezija..... tai 1937-aisiais metais sukurti eilėraščiai, esantys mūsų archyve.. siūlom paskaityti ir pajusti tų metų kūrybos dvasią :)