Kūčių pavadinimo kilmė

Šventėms » Belaukiant švenčių » Kūčios » Kalėdos » Valentinas » Užgavėnės » Velykos » Helovinas » Vestuvės » Kalendorius

Kiekvienas pavadinimas slepia savyje vienokią ar kitokią prasmę. Kūčios – Kalėdų išvakarių apeiginė vakarienė. Nuo jos – ir dienos pavadinimas.

Taigi, kokia prasmė slypi pavadinimuose kūčios, kūčia, kūčių vakaras, kūčiõs vakaras (Mažojoje Lietuvoje), kūcia arba kūca (Dzūkijoje), kūtys, kūčių, o senesnės kartos tarimu – ir kūtų vakaras (pajūrio Žemaitijoje).

Yra keli Kūčių pavadinimo kilmės variantai:

• "Kūčia" - per slavus iš graikų pasiskolintas žodis. Tai liudija tą pačią reikšmę turintys žodžiai – rusų "kutja", baltarusių "kucia", graikų "kukia". Tai patiekalas – įvairių virtų grūdų mišinys su aguonomis ir medumi.

“Svarbiausias Kūčių valgis – kūčia. Jį virdavo iš visokių javų: žirnių, miežių, rugių, kviečių”; “Be kūčios nėra Kūčių”, – sakydavo senesni žmonės. Šitą patiekalą ir tokį patį Kalėdų išvakarių pavadinimą sutinkame ir kitose indoeuropiečių tautose: kutja (rus.), kucia (balt.), kucija (lenk.), kukkia (graik.). Grūdai, t. y. sėklos, iš kurių susideda pagrindinis Kūčių valgis kūčia, simboliškai vienu metu išreiškia sunykimą, mirtį, kūtimą (kūsti) ir gimimą, prisikėlimą, atkutimą (kusti) naujam Rėdos ratui: daigas dygdamas daigoja grūdą.

• "Kūčia" - kildinama iš žodžio kūtė, reiškiančio patalpą, kurioje gimė Jėzus Kristus. pats žodis "kūtė" kildinamas iš prūsiško žodžio kūtis ir sieja su vokiečių žemaičių (viduriečių) "kote" ar "kotte" – „pašiūrė, tvartas“.

E. Šimkūnaitė rašė: "kad kūčių pavadinimas kilęs nuo žodžio kūtė — tvartas, gurbas: „Suvaryk karves į kūtę“. Kai kas piktinasi tokiu aiškinimu. Virsmo šviesoje E. Šimkūnaitės aiškinimas įgauna kitokią prasmę. Juk kūtė – tai uždara patalpa, kurioje žiemoja gyvuliai (kūtoti – ‘šiltai rengti, tuloti’, kūtėti – ‘būti kūtėje’: “Bandą parvarė kūtėti”. Vadinasi, gyvuliai, panašiai kaip augalai po sniegu, žiemą praleidžia kūtėdami kūtėje. Plg. kūtėti ‘gautis, taisytis, stiprėti’: “Žmogus kūtas iš ligos, o galvijai iš žiemos, kol atsikutės (atsigaus)”; iškutėti ‘išsilaikyti, išgyventi šiaip taip’: “Vargu šiandieną ligonis beiškutės, vargu nemirs”. Iškutėti žiemą galima ir kūtėje. E. Šimkūnaitės aiškinimas tik praplečia kalėdinio virsmo prasmę."

• "Kūčia" galėtų būti kilęs iš lenkų kalbos žodžio "kuc" – kuolas. Seniau tą dieną samdiniai baigdavo tarnauti metus, o šeimininkai atminimui į lubų balkį įkaldavo medinį kuolą. Kiek metų ištarnauta, tiek lubose atsirasdavo kuolų..,

Studijoje “Senovės baltų pasaulėžiūra” N. Vėlius rašo: “Aiškiai matyti, kad Kūčios yra tipiškiausia šventė, atitinkanti kairiąsias priešpriešas žiema-vasara, naktis-diena, uždara patalpa-laukas, senas-jaunas polius”. Vėlius kalba apie tą patį, tik bėda, kad atmeta dešniąsias prieštarų puses ir praranda galimybę eiti į gylį. Gelmė ir švenčių sakrali prasmė atsiveria sprendžiant šias nesutaikomas prieštaras, nes jų sprendimas reikalauja naujos kokybės. N. Vėlius įžvelgė uždaros patalpos – lauko priešpriešą.

Kūčios valgomos uždaroje patalpoje, o Kalėdų priešprieša – Rasos šventė, švenčiama atviroje gamtoje. Uždara patalpa paryškina kalėdinio virsmo pradžios akimirką, kuri ir prasideda apibrėžtoje erdvėje. (Plg. antrą žodžio kūtė prasmę – sena, prasta trobelė; pirkelė: “Užeik pas mus į kūtę pasišildyti” (LKŽ); kutnik (rus.) – grytelninkas, trobelninkas). Kūčių šventė yra uždara šeimos šventė, į kurią gali būti pakviesti tik vieniši asmenys. Kūčių vakarą visi turi būti namuose (ir kelionės, ir metų pabaiga).

M. Katkus rašo: “Kūčių naktis. Dangus žvaigždėtas, mėnesiena, šąla. Keliai tušti, niekas nei eina, nei važiuoja. Kas gali būti neparvažiavęs Kūčių laiku? Net vagis, nakties mėgėjas, tą naktį esti namie – ir jį apsiaučia Kūčių ramumas”. Netgi tais metais mirusieji simboliškai turi būti kartu prie Kūčių stalo.