Kalėdų pavadinimo kilmė

Šventėms » Belaukiant švenčių » Kūčios » Kalėdos » Valentinas » Užgavėnės » Velykos » Helovinas » Vestuvės » Kalendorius

Kalėdų pavadinimu dar 1823 m. susidomėjo D. Poška. Jis, kaip ir šimtmečiu vėliau K. Būga, Kalėdas kildino iš lotyniško žodžio calendae, kuris reiškė kiekvieno mėnesio pirmą dieną, kuomet būdavo mokami nuošimčiai už skolas.

Iš čia yra kilęs kalendoriaus pavadinimas. Slavai Kalėdų (Koliada) kilmę aiškina savaip. N. Kostomarovas jį išveda iš žodžio kolo ‘ratas’, kurį sieja su soliarine (saulės) mitologija. S. Solovjovas žodį koliada skirsto į kolo ‘ratas’ ir Lada, kurią jis laiko pavasario deive. P. Besonovas žodį koliada sieja su koloda ‘kaladė’ bei papročiu ją vežioti iš kiemo į kiemą ir galop sudeginti.

Žodis kalėda, kaip žinome, yra adventinių – kalėdinių dainų priedainis, garsažodis. Garsažodžiai yra verti dėmesio. Matyt jie turėjo ne vien garsinę, bet ir sakralinę, jau užmirštą paskirtį. Pavadinimą Kalėda, mūsų manymu, galima kildinti iš daugiaprasmio veiksmažodžio kalti, kaltis, kurio pagrindinės prasmės išreiškia naikinimo, nykimo ir atsiradimo priešpriešą. Naikinimo prasmę išreiškia veiksmažodžio reikšmės ‘mušti,’ ‘tvoti’, ‘nustelbti’, ‘nuvargti’: “Kalsiu tau į nosį ir gatavas būsi”; “Medis savo paunksniu kaldamas nukali žoles” (t. y. nustelbia); “Šiandien labai nusikaliau”. Šiam prasminiam laukui priklauso ir veiksmažodis kalėti, reiškiantis ‘smelkti’, ‘stelbti’, ‘nykti’. O štai to paties veiksmažodžio prasmės ‘dygti’, ‘sprogti’, ‘luptis’, ‘ristis’ išreiškia naujo atsiradimą: “Kalėsi iš po pernykščių lapų melsvos žibuoklės”; “Pagaliau kiaušiniai pradėjo kaltis vienas po kito”.

Matome, kad veiksmažodis kalti, kaltis, iš kurio kilęs šventės pavadinimas Kalėdos, apjungia seno sunykimą ir naujo gimimą. Iš tiesų, kad gimtų, prasikaltų Nauji metai, senieji turi mirti. S. Daukantas rašė: “Kalėdos senoje lietuvių kalboje rodo susitikimą senojo laiko su naujuoju, beje: senų metų su jaunaisiais. Tą šventę šventino pradėdami naujus metus ir baigdami senuosius. Vadino Kalėdomis nuo žodžio kalti, nes praėjusių metų atminimui kalė gaspadorius į trobos sieną vinį arba ragą”. Akivaizdu, kad kalama vinis arba ragas žymėjo ir senųjų metų pabaigą, ir naujųjų pradžią.

Matome, kad Kalėdų ir Kūčių pavadinimuose slypi ta pati silpimo, liesėjimo ir atsigavimo, atsiradimo priešprieša, tačiau pagrįsta kitokiais veiksmažodžiais – kalti, kaltis ir kūsti-kusti. Kūčios ir Kalėdos yra virsmas, kai miršta sena ir gimsta nauja. Tai naujo Rėdos rato pradžios šventė, kurios metu įgyjamos savybės, lemtingos naujiems, ateinantiems metams.