Užgavėnių persirengėliai :: Užgavėnių kaukės

UŽGAVĖNĖS - išskirtinė metų diena. Ja baigiasi pokalėdinis linksmybių laikotarpis ir prasideda priešvelykinio susitelkimo metas, tai tradicinė ne tik lietuvių, bet ir daugumos Europos šalių gyventojų šventė. Ji švenčiama likus 46 dienoms, t.y. 7 savaitėms iki Velykų. XX a. pabaigoje Užgavėnės daugelyje Lietuvos regionų, išskyrus Žemaitiją, buvo primirštos, tačiau apie 1985-uosius-1990-uosius metus jos vėl buvo atgaivintos.

Užgavėnių pavadinimas kilęs nuo gavėnios pavadinimo, o pastarasis nuo žodžių „gavėti" (silpti) bei "gautis" (žemė gaunasi iš po žiemos miego).

Užgavėnių šventės paskirtis – išvyti žiemą, prisišaukti pavasarį. Savo pobūdžiu užgavėnės tarsi karnavalas – tai liaudies šventė nesusijusi su jokiomis bažnytinėmis apeigomis.

Kitą dieną po Užgavėnių prasideda Gavėnia, trunkanti iki Velykų, šiuo laikotarpiu skatinamas pasninkavimas. Šventė yra pagoniška, tačiau vėliau glaudžiai susieta su krikščionybe. Seniau ji buvo vadinama Ragučio švente. Užgavėnės – paskutinė žiemos mėsiedo diena, per kurią daug valgoma, ypač mėsiškai. Iš pat ankstyvo ryto moterys verda, kepa. Sunkesnių darbų jau nedirbama.

Lietuvoje Užgavėnės, ypač Žemaitijoje, garsėja persirengėliais - kaukės bei persirenginėjimas – vienas pagrindinių užgavėnių šventės atributų. Visi svarbiausieji Užgavėnių tipai buvo iš kasdieninės aplinkos - žydai, elgetos, čigonai, jaunavedžiai, daktarai. O Žemaitijoje dažniausiai persirengdavo kaukėmis, vaizduojančiomis gyvulius - arkliai, ožiai, gervės, beždžionės. Kiekviena kaukė turėjo prasmę, paskirtį. Žmonės tikėjo, kad žemėje vaikščioja įvairiais pavidalais protėvių vėlės, kurios gali daryti įtaką jų gyvenimui. Užgavėnių drabužis turėtų būt nekasdienis, jis turi būti kažkuo išsiskiriantis, neįprastas.

KAUKĖS dažniausiai daromos iš medžio žievės, avikailio arba kitokio kailio, gyvulių kaukolių, vėliau iš popieriaus, kartono, ir kitų medžiagų. Ir paprastai kaukės turėdavo seno, negražaus žmogaus bruožų - buvo išryškinama nosis, iškreipiamos retadantės burnos, daromos asimetriškos akys.Plaukams, barzdai, ūsams panaudodavo avikailį, ašutus, linus, pakulas. Vienos kaukės būdavo išraiškingesnės, su didelėmis kumpomis nosimis, kitos - visai be jų. Kaukes prie galvos pririšdavo virvute, Užgavėnių kaukės, kokios jos bebūtų baisios, visos šypsosi.

ŽYDAS - buvo nuolatinis kaimiečio ryšininkas su miestu, smulkių, bet moterims būtinų prekių tiekėjas . Kitoks žydo gyvenimo būdas, nors žemdirbiui buvo gerai žinomas, bet sunkiai suvokiamas. Po Užgavėnių jo „kromelyje" atsiranda dar ir silkių. „Žydo", vadinamo dar „kupčium", kaukė būna išskobta iš medžio, barzda ir ūsai - kailio arba lino, išryškinti dantys, lūpos ir skruostai padažyti raudonai, antakiai juodi arba geltoni, tos pačios spalvos plaukai, ūsai ir barzda. Jis vilki sudriskusius drabužius, išvirkščius kailinius, iš šiaudų ar skarmalų pasidaro kuprą, susijuosia virvėmis arba šiaudų ryšiais, susegtais metriniais pagaliais. Rankoje „žydas" laiko iš šiaudų nupintą bizūną arba botagą - grėbliakotį su pririštu virvagaliu. Kiti prie diržo dar ir prekes susikabinę: žvėrių kailių, negyvų paukščių, dėžučių. Greta ir piniginė kadaruoja - kojinė su puodų šukėmis, dažnai dar pelenais apibertomis.

ČIGONAI - vilki spalvotais suplyšusiais drabužiais, vyrai - su bizūnais, moterys - su vaiku (lėle) ant rankų. Jie dažniausiai būna be kaukių, tik veidus išsiteplioja suodžiais.

ARKLYS - buvo daromas maždaug taip: du nugaromis sustoję vyrai surišami, tarp jų pridedama pagalvių. Vienas vyras rankose laiko padarytą arklio galvą, antras - šluotą, tai yra arklio uodegą . Kitur arklio galvą išpjaudavo iš lentos, prie sprando pritaisydavo lininius karčius, prie kito lentos galo - linų uodegą. Vienas vyras apsižergia šią lentą, apsidengia iki žemės gūnia taip, kad būtų nematyti „arklio" kojų

GILTINĖ - aukšta, ant drabužių užsiskleidusi didelę baltą drobulę. Akys apvedžiotos anglimi. Giltinėms prie ausų būdavo prikabinti žvanguliai, jos nešėsi per petį persimetusios medinį dalgį, rankoje turėjo medžio pagalį - pustą.

Tuomet, kai persirengėliai kaukių nebesidėdavo, veidą (ūsus, barzdas, skruostus) išsipaišydavo anglimi, suodžiais arba net burokų „rašalu". Spalvas neretai tyčiomis sukeisdavo. Tipas buvo charakterizuojamas labai apibendrintai, bet tai netrukdė pavydėtinai taikliai išryškinti tipų ypatumus. Drabužius persirengėliams ruošdavo Užgavėnių išvakarėse, gana dažnai ir tą pačią dieną. Vyrai vilkdavosi senais kailiniais, prieš tai juos išsivertę, vilkdavosi išverstomis kailinėmis kelnėmis, moterys užsinerdavo ilgus sijonus. Grupelės taisydavosi slapčiomis, kad kiti neatpažintų. Dažnas vyras persirengdavo moterimi, o moterys - neretai vyrais. Persirengėliai vaizduodavo ir mitines būtybes, gyvulius, paukščius. Ypač populiarūs buvo „žydai", „čigonai", „vengrai", „arkliai", „ožiai", „gervės", „velniai", „raganos", „giltinės".

Persirengėliai, eidami iš trobos į trobą, krečia pokštus, dainuoja, stengiasi pavogti kokį buities rakandą.

Būtini Užgavėnių eitynių dalyviai - Lašininis su Kanapiniu bei didžiulė moters arba vyro iškamša, vadinama More. Visa tai simbolizuoja nenorinčio pasitraukti mėsėdžio arba žiemos (Lašininio) kovą su žmonių išsiilgtu pavasariu (Kanapiniu).

Dėmesio centre buvo MORĖS vežiojimas. Žinomi dar ir kiti jos vardai: Kotrė, Raseinių Magdė, Raseinių Kotrė, Balsių Kotrė (Šilalės apyl. bažnytkaimio pavadinimas). Vadinta ji dar pasileidėlė Kotrė, Globėja, Motinėle, Visų žydų motina. Aukštaitijoje ji nežinoma - aukštaičiai vežiojasi vyrišką Morės pakaitalą kuris vadinamas Diedeliu, Gavėnu. Morė - tai vaisingumo dievybė, kuri sudeginama lauže tam, kad vėliau atgimtų. Su ja „išvaromas“ susikaupęs blogis, kartu ir įkyrėjusi žiema. Dažniausiai sudegusios iškamšos pelenai būdavo išbarstomi po laukus, buvo tikima, kad tuomet bus derlingesnė žemė.

LAŠININIS - vaizduoja sotumą, persivalgymą. Jis turėtų būti storas, su lašinių gabalu burnoje, kartais su kiaulės galvos kauke.

KANAPINIS - liesas, apdriskęs, skrybėlę susijuosęs kanapių pluoštu, su kanapine virve rankoje arba ant galvos užsidėjęs kanapių pėdą ar vainiką, su kanapiniu botagu besukantis apie galvą, nuspurusiais ūsais, o rankose turėjo ilgą lazdą Lašininiui iš kaimo vyti.

Kanapinis su Lašininiu paprastai stumdosi, grūmoja vienas kitam, kol galiausiai Kanapinis nugali. Lašininis po kautynių paprastai pabėga. Nugalėtojas Kanapinis džiaugdavosi, kad gavėnia atėjo, kad dabar žmonės nuolat jį prisimins ir mylės, nes sausą maistą teks gardinti kanapių pienu. Išsitraukęs iš kišenės buteliuką kartaus ir sūraus gėrimo imdavo visus vaišinti, o išvažiuodamas palikdavo, kad visai gavėniai užtektų.