Sakmė apie Edipą :: Graikų mitologija

Kadaise Tėbus (Senovės Egipto miestas) valdė karalius Lajas su savo žmona Jokaste. Jie gyveno meilėje ir santarvėje, tik vaikų neturėjo. Taigi, vieną kartą Tėbų karalius kreipėsi į Delfų orakulą Apoloną, kuris išpranašavo, kad Lajas su Jokaste susilauks sūnaus, bet likimo yra lemta, kad tėvas mirs nuo sūnaus rankos. Lajas patikėjo pranašyste.

Ilgą laiką jiedu su žmona gyveno atskirai, bet meilė buvo stipresnė, įveikė karalių atsargumą ir pagaliau Lajas ir Jokastė susilaukė sūnaus. Atrodo, džiaugsmas aplankė karalių rūmus, bet orakulo pranašystė aptemdė šeimos laimę. Jie pradėjo ieškoti išeities, kaip išvengti dievų lemties ir nusprendė išnešti kelių dienų kūdikį su perdurtomis ir surištomis kojomis į kalnus ir ten jį palikti likimo valiai.

Piemuo, kuris tai turėjo atlikti, pagailėjo vargšo nekalto kūdikio ir atidavė mažylį karaliaus Polibo piemeniui. Pastarasis apžiūrėjo kūdikio žaizdas, perrišo perdurtus kulnus ir pavadino Edipu (Ištinkoju - "žmogus perdurtomis kojomis").

Piemuo nunešė berniuką karaliui Polibui. Karalius neturėjo savo vaikų. Jis su savo žmona Merope rūpinosi Edipu kaip tikru savo sūnumi. Tik užaugęs Edipas sužinojo visiškai atsitiktinai, jog jis nėra tikras savo tėvo vaikas. Tai jį prislėgė, abejonės ir negeros, įkyrios mintys privertė Edipą iškeliauti.

Keliaudamas iš Delfų į Daulijos miestą jis, būdamas staigaus būdo, netyčia jį užkliudžiusį vežėją ir dar du vyrus, užmušė lazda. Vienam vyrui pavyko pabėgti. Jaunas stipruolis net nenutuokė, kad užmušė savo tikrą tėvą ir kad baisi pranašystė išsipildė.

Tėbuose buvo paskelbtas gedulas dėl dingusio karaliaus.

Tuo pačiu metu prieš Tėbų miesto vartus pasirodė Sfinksė, Tifono ir Echidnos (pragaro šuns Cerberio sesers) duktė. Tikra blogio dukra. Jau jos motinos neįprastas pavidalas: gyvatės pavidalo nimfa.

Sfinksė iš priekio atrodė kaip mergaitė, o iš užpakalio - kaip liūtas. Ji buvo dar ir sparnuota. Taigi, tikra baisenybė. Ji užsirepečkojo ant uolos ir pradėjo mįslėmis terorizuoti Tėbų miesto gyventojus. O mįslių Sfinksė buvo išmokusi iš mūzų. Tą, kuris apsiimdavo įminti mįslę, bet jos neįspėdavo, ji pasmaugdavo ir suėsdavo.

Tuo metu Tėbus valdė Lajaus vietoje Jokastės brolis Kreontas. Jo sūnus pasirįžo vieną dieną išvaduoti Tėbus nuo Sfinksės. Deja, mįslės jis neįminė ir sulaukė to paties likimo kaip prieš tai daugelis Tėbų narsuolių.

Kunigaikštis Kreontas paskelbė, kad tam, kas išvaduos miestą, atiteks visa karalystė ir jis gaus karalienę Jokastę į žmonas. Kaip tik tuo metu į Tėbus įžengė Edipas. Jį suintrigavo pavojus ir žadamas atpildas, o narsos jam pakako. Taigi, Edipas nuėjo prie uolos, ant kurios tūnojo Sfinksė, ir pareiškė, kad pasiruošęs įminti mįslę.

Pabaisa jam uždavė tikrai labai sunkią mįslę, kuri maždaug skambėjo taip:

-Kas ryte keturkojis, vidurdieny dvikojis, o vakare trikojis?

Išgirdęs mįslę Edipas.. nusišypsojo, tokia nesunki ji jam pasirodė. Edipas paaiškino - kad tai žmogus, kuris gyvenimo ryte - kūdikystėje, keturiom ropoja, gyvenimo vidurdieny dviem kojom vaikščioja, gyvenimo saulėlydyje, senatvėje, pasiremia lazda, trečia koja.

Ir jis įminė mįslę, o Sfinksei pasidarė gėda ir iš nevilties ji puolė nuo uolos ir užsimušė.