Paskutinė lopšinė

Tas Velykų rytas, kai virš miesto nuvilnijo skardūs Prisikėlimo varpai, Adelei neatnešė šviesos. Kol žmonės puošė stalus, jos širdyje tvyrojo stingdanti nuojauta. Šešiametė dukra, išblyškusi kaip drobė, paprašė gurkšnio pieno. Adelė puolė pildyti prašymo, bet kai tik mažylės lūpos palietė puodelio kraštą, iš nosies į baltą skystį ėmė kristi pirmi kraujo lašai. Pasaulis tą akimirką skilo pusiau, o motinos širdį surakino neapsakoma baimė.
Diena tapo pragariška: ligoninės koridorių tvaikas, beviltiški žvilgsniai ir duslus laikrodžio tiksėjimas. Adelė blaškėsi po palatą kaip sužeistas paukštis, sparnais daužydamasis į betono sienas. Jos dukrelė tirpo akyse, o gydytojai, nuleidę rankas, tik gūžčiojo pečiais – medicina buvo bejėgė, jie tegalėjo apmaldyti mirštančiosios skausmą.
Atėjo naktis. Už lango, tarsi pasityčiojimas iš vaiko kančios, švietė graži, bet šalta ir abejinga pilnatis. Tyloje pasigirdo silpnas, trūkinėjantis balselis: „Padainuok man, mamyte“. Adelė suprato – tai paskutinis prašymas. Nors širdis, atrodė, tuoj plyš, ji negalėjo savo vaikui atsakyti. Ir ji uždainavo. Balsas drebėjo, bet kilo aukščiau vaistų kvapo ir mirties šešėlio. Jis nebuvo gražus – prikimęs nuo neišverktų ašarų, bet keistai tvirtas. Tai nebuvo daina apie lėles ar zuikučius, tai buvo vilkės kauksmas mėnesienoje. Ji privalėjo išlydėti dukrą, kad ši išeidama girdėtų motiną ir žinotų esanti ne viena. Adelė dainavo iki paskutinio jos atodūsio.
Kitose palatose motinos gūžėsi į antklodes, dengė savo vaikams ausis. „Ji tikrai išprotėjo, – šnabždėjosi jos, – vaikas miršta, o ji dainuoja...“ Jos bijojo, kad ši beprotiška gėla neužkrėstų jų pačių vilties. Adelei tuo metu atsivėrė juoda tuštuma. Tarsi robotas, mechaniniu judesiu ji susupo mažylę į minkštą antklodę ir nešėsi kūnelį koridoriumi, kuris tą naktį atrodė begalinis, vedantis į prarają. Kieme jų laukė automobilis su kaimynėmis, atvykusiomis parsivežti to, kas liko. Visą kelią Adelės ausyse aidėjo vienas vienintelis kraupus motyvas, užgožęs velykinę liturgiją: „Dievas kilo, dukra krito...“

Kol užtekėjo aušra, ji sėdėjo šalia sofos, ant kurios paguldė mergytę. Adelė glostė galvelę, lietė šaltus delniukus ir vis dar neprarado vilties, kad tekanti saulė ją prikels. „Už ką?! – klykė mintis. – Dieve, kuo nusikaltau? Kodėl neėmei manęs?..“ Šalia tyliai degė žvakė.

Saulės spinduliai skverbėsi pro langus pilka šviesa, apnuogindami kiekvieną kambario kampą. Adelė neprašė pagalbos. Jos rankos buvo keistai tikslios, lyg atliekant šventą ritualą. Ji pati norėjo paruošti dukrą paskutinei kelionei. Iš spintos ištraukė balto šilko suknelę, saugotą ypatingai progai. Kiekvienas audinio šiugždesys rėžė tylą kaip peilis. Adelė su neapsakomu švelnumu movė rankoves ant sustingusių rankučių. Jos pirštai lietė šaltą odą, ir tą akimirką ją pervėrė tokia gėla, lyg pati gyvybė tekėtų lauk kartu su kiekvienu prisilietimu.
Ji sušukavo mergaitės plaukus, supynė kaselę, kaip darydavo kasryt prieš darželį. Tik šįkart nebuvo jokio juoko, tik sunkus, duslus motinos kvėpavimas. Kai atėjo laikas kelti mažylę į ąžuolinį karstelį, Adelė pajuto tikrąjį praradimo sunkumą. Paguldžiusi dukrą, ji dar ilgai taisė suknelės klostes. Širdis virto vientisu klyksmu: „Kaip aš galiu tave čia palikti? Kaip šalta žemė gali būti tau patalu?“
Kiekvienas judesys – batukų užsegimas, rankų sudėjimas – buvo lėtas atsisveikinimas su savo pačios dalimi. Adelė žvelgė į ramų veidą ir matė jame ne mirtį, o sustingusią vaikystę, kurią pati savo rankomis uždarė į medinius rėmus.

Sėdėjo prie karstelio, nematė žmonių, nejautė laiko. „Matai, dukryte, visai kaip per tavo krikštynas... Visur balta. Tik tąkart tu garsiai verkei, o aš tave sūpavau. O dabar tu tyli taip sunkiai, kad ta tyla spaudžia krūtinę labiau nei akmuo. Žiūriu į tavo rankas... dar vakar ryte jos buvo lipnios, nuo seselių dovanoto, velykinio pyrago. Kodėl tos raudonos dėmės buvo tokios godžios? Kodėl jos pasiėmė tave būtent tada, kai visi aplink giedojo gyvenimą? Sako, Dievas šiandien kilo. Visi skelbia pergalę prieš mirtį, o aš matau tik tavo užmerktas akeles. Jei Jis nugalėjo mirtį, kodėl nepamatė tavęs? Ar Jam pritrūko angelo chorui, kad turėjo išplėšti tave iš mano glėbio? Aš vis dar laukiu. Kiekvienas grindų girgžtelėjimas man skamba kaip tavo žingsnis. Dukrele, dainavau tau paskutinę lopšinę tikėdamasi nugalėti mirtį, bet ji pasirodė esanti geresnė klausytoja nei aš dainininkė. Žmonės sako, kad aš išprotėjau. Tegul. Jei sveikas protas reiškia susitaikyti su tavo nebūtimi, aš renkuosi beprotybę. Renkuosi tikėti, kad tu tiesiog įmigai po sunkios dienos. Dėl manęs Velykų šventės daugiau nebebus. Kai ji ateis, aš juk visada mintyse laikysiu tavo šaltą delną ir lauksiu stebuklo. Dukrele, aš širdimi visada būsiu šalia tavęs“.

Kai atėjo laikas paskutinei kelionei, procesija lėtai nusidriekė kapų taku. Diena buvo miglota, tad ir pavasarinės paukščių giesmės išrodė pagarbiai švelnios. Abipus tako driekėsi pušys, Adelė ėjo paskui mažą karstelį, nors aplink tvenkėsi kaimynų tirštuma, ji nematė užuojautos pilnų veidų, negirdėjo kunigo tariamų žodžių apie amžinąjį atilsį. Jai tai buvo ne laidojimas, o dalies savęs užkasimas į drėgną, velykinio atlydžio suminkštintą žemę.
Kai pirmosios saujos smėlio atsimušė į karstelį, motina parklupo, pakėlė akis į dangų ir tyliai sušnibždėjo: „Dieve, už ką?!“ Ji suprato, kad nuo dabar pavasariai visada kvepės ne atgimimu, kad nuskambėjus varpams regės piene kraujo lašus ir balto šilko suknelę. O kiekviena aušra jai bus tik dar vienas ilgas laukimas tos dienos, kada jos vėlei susitiks.