Maršrutas velniop ir atgal

Šį rytą mano sėkmė supyko ant manęs, susikrovė „manatkes“, mačiau, kaip delsia, galvoja, kad šoksiu atsiprašinėti, laukia, kol aš ją pakviesiu atgal. „Nifyga!“ – kietai nutariau nesižeminti, – Tegu sau šiaušia kur nori. Grįš, ne kur dėsis! – mintyse palinkėjau „gero kelio“.

O ji irgi pasirodė ne iš kelmo spirta. Išvadino mane „dūchu, lochu“ ir pagiežingai išdudeno:
– Išgraužk! Nevertas esi mano dėmesio, asile raudonais batais, – ir išeidama taip stipriai trenkė durimis, kad net tinkas nuo lubų atšoko, pabiro ties koridoriaus durimis.

Aš, žinoma, labai nepergyvenau. Ne pirmas kartas, kada ji susikrauna „šmūtkes į turginę tašę“, praeina kiek laiko ir vėl be manęs negali, kariasi ant kaklo, nors pasiusk. Priimu, kur dingsi? Nuosava gi, išpopinta, kiekvienas šonkaulis iščiupinėtas.

Likau stovėti koridoriuje ir klausytis, kaip laiptinėje nučeža tolyn, avėjo madingais „Adidas“ sportbačiais, žingsniai. Pravėriau duris, šviesa tik sumirksėjo ir užgeso. Įėjau į vidų, prisėdau ant grindų, nugara atsirėmiau į sieną. Aplinkui tvyrojo tokia keista ir nieko gero nežadanti tyla, kuri namuose atsiranda tada, kai iš jų kažkas išeina. Ant batų dėžės gulėjo pamiršta jos languota skara. „Ir iš kur tik ji tokias traukia?“ – nusistebėjau ir atsiminiau, – „Taigi mano sėkmė – grynaveislė žemaitė, negali būti be to savo tautinio paveldo“, – ir numojau ranka, nes idėja švito lyg žaibas per liūtį, atostogavau, pasidairyti po pasaulį atrodė visai nebloga mintis, tuo labiau, jei jau sėkmė išėjo velniai žino kur, vadinasi, reikia ieškoti kur apsistos. O kur geriausia ieškoti to, ką praradai, jei ne ten, kur ošia jūra ir kvepia rūkytais unguriais? Atsidariau traukinių bilietų programėlę. Pirmas – į Klaipėdą rytoj ryte, na, o toliau, – autobusu į Palangą. Tad, be jokių sopulių ir ilgų svarstymų paspaudžiau „pirkti“. Nutariau: jokių lagaminų, tik kuprinė, pasas ir telefonas, kuriame yra navigacija, nors ji mane gali nuvesti ir velniop, kaip ne vieną kartą, bet vis saugiau, kai turi šalia.

Tad kitą dieną po pietų aš jau sėdėjau ant smėliuko Baltijos pakrantėje. Jūra buvo rami, lygi kaip veidrodis, Basanavičiaus gatvė toli, triukšmas nepasiekė. Saulė kepino, vėjas glostė kūną, man buvo gera ir be sėkmės. „Pats sau „lordas!“ – išsiviepiau lyg atidaryta konservų dėžutė, – Niekas neūš galvos, “ – ir užmigau.

Kai nubudau: Dievuliukai tu macnas, šonai buvo apskrudę lyg kokio čebureko. Persigandau: „Be grietinės neapsieisiu, tik kas ja nuteps nugarą, jei sėkmė išėjo?“ – pirmą kartą pasigedau, bet... greit susizgribau, – „Nėra ko inkšti! Išsiversiu ir vienas“.

Užsukau į naktinį barą. Aplinkiniai juokėsi, gėrė stiprią kavą ir brendį, kalbėdami gestikuliavo. Atrodė, kad visi šie žmonės savo sėkmę tvirtai laikė už rankos arba bent jau buvo sutarę dėl bendro maršruto. Užsimerkiau ir įkvėpiau sūraus kurorto oro. Keistis nereikia, galvojau, reikia tik išmokti būti vienam, kol sėkmė sugalvos grįžti iš tų savo kaprizingų atostogų.
Staiga mano telefonas kišenėje suvibravo. Ekrane pasirodė žinutė iš nežinomo numerio su koordinatėmis ir trumpu tekstu: „Rytoj žada lietų. Užsakiau staliuką dviem vietinėje kavinukėje. Užsuk, jei persigalvojai“, – ir gale – užeigos adresas“.

Kitą rytą suradau tą gatvę ir kavinukę. Atsisėdęs prie staliuko, stebėjau pro langą praeivius, kai atsisukau į vidų, prie nedidelio staliuko sėdėjo mergina, labai panaši į tą, kuri vakar uždarė mano buto duris. Šalia jos kojų ant žemės stovėjo pažįstama „turginė tašė“. Supratau, ji uždarė duris ne todėl, kad norėjo išeiti visam laikui, tiesiog norėjo patikrinti, ar aš tikrai esu pasiruošęs keliauti paskui ją, net jei navigacija ir nerodys tikslaus kelio.

Viskas tarp mūsų prasidėjo ne nuo romantiškų gestų, o nuo visiško mano nenuspėjamumo. Atsiminiau, kaip mes susitikome per pačią rudens liūtį autobusų stotelėje, kai aš, išsikrovus telefonui, bandžiau orientuotis pagal seną popierinį žemėlapį ir ieškojau geriausių mieste cepelinų. Aš tada nevaidinau viską žinančio, tad ji tiesiog nusprendė eiti kartu.

Priėjau prie jos staliuko ir pamatęs tą patį apdraskytą, riebaluotą popieriaus lapą, kurį ji visus šiuos metus paslapčia saugojo, aš akimirkai sustingau. Ištiesiau ranką ir atsargiai perbraukiau pirštu per kreivą kryželį, kurį pats flomasteriu nubrėžiau tą pirmąją dieną kavinukėje su užrašu: „Čia prasideda tikrasis maršrutas“. Aš garsiai nusijuokiau, priversdamas atsisukti visus aplinkinius poilsiautojus, pašokau nuo kėdės ir stipriai ją apsikabinau.

– Nuo šiol judame tik pagal tavo „ turginės tašės“ turinį. Kur keliaujam toliau?

Sėkmė grįžo su trenksmu – tiesiogine to žodžio prasme. Kavinės padavėjas netyčia užkliuvo už tos pačios garsiosios languotos „tašės“, užtrauktukas neatlaikė, turinys plačiai pabiro. Iš jos ant grindų išsirito didžiulė, blizganti, rožinė pripučiama flamingo padanga, trys pakeliai lietuviškų spurgų su uogiene ir gabalas šakočio, kuris buvo delikačiai įsuktas į rankšluostį.

– Na va, – atsiduso ji, raudonuodama iš gėdos, bet kartu ir kvatodama. – Planavau paslaptingą, romantišką sugrįžimą, bet mano kraitinė turėjo kitų planų.

Atsisėdau ant grindų tiesiai priešais flamingo padangą, viena ranka apkabinau sėkmės kojas, o kitoje laikiau išgelbėtą spurgą.
– Žinai, – ištariau su ta pačia, buvau nepataisomas, šypsena. – Mūsų mieste tikrai nėra tokių skanių šakočių.

Ji atsitūpė šalia, paėmė iš manęs spurgą, atsikando ir sumurmėjo:
– Nu ir eik tu... ir daugiau niekur be manęs neik.

Kavinės savininkas nemokamai ant stalo pastatė dvi taures gero vyno, mostelėjo muzikantams, išėjo solistė ir pasigirdo: „ Pabučiuok, pabučiuok, pabučiuok tu mane. Bučinių neskaičiuok...“

Sėkmė ne tik sugrįžo, bet ji dar užsisakė dvigubą porciją sūrio ir nusprendė pasilikti visam laikui.