Gėlėta dieta

Viskas prasidėjo sekmadienį, lygiai devintą vakaro. Ponia Elena, ką tik sėkmingai „pribaigusi“ paskutinį riebų „Seklyčios“ torto gabalą ir pedantiškai nusivaliusi kremo likučius nuo pagurklio, iškilmingai tėškė šakutę į lėkštę – lyg burtininkas, metantis iššūkį likimui – ir paskelbė vyrui:
– Viskas, Leonai! Nuo rytojaus laikausi dietos. Noriu tapti lengva kaip pienės pūkas, grakšti kaip stirna rasotoje proskynoje, tad malonėk manęs negundyti jokiais gardumynais. Užteks ryti, nes greit pro duris tik šonu prasisprausiu!
Elena nužvelgė Leoną – antroji obuolio pusė mažai kuo skyrėsi nuo jos pačios. Gal tik ūgiu ir tuo, kad marškinių sagos virš pilvo buvo įtemptos lyg mažos, tuoj sprogsiančios granatos, pasiruošusios pasėti sagų krušą svetainėje.
– Tau irgi patarčiau pereiti prie siloso. Dviese būtume tikra smogiamoji komanda kare prieš šį visuotinį apsirijimo kultą!
Leonas mintyse jai parodė riebią, taukais blizgančią špygą. „Visiška kvailelė“, – pagalvojo jis, entuziastingai krapštydamas tarpdančius, bet garsiai prieštarauti neišdrįso – žinojo, kad Elenos rūstybė baisesnė už bet kokį sausros laikotarpį.
– Žmona, tu jau ten badauk, jei sveikata leidžia, bet man suruošk pietus, vertus vyro, o ne triušio. Aš statybose plytas kilnoju, o ne pienių pūkus pučiu. Dar kojas pakratysiu nuo tos tavo dietinės balandos, – burbtelėjo jis, slapta svajodamas apie rytojaus kotletus.
Pirmadienio rytas. Elena stovi prieš veidrodį. Jos žvilgsnis toks ryžtingas, kad, atrodo, galėtų kaktą į sieną suskaldyti.
– Kalnus nuversiu! Kuo aš prastesnė už kaimynę Rasą, kuri po kiemą skraido kaip gervė? – išspaudė plačią šypseną, nors žandai tam akivaizdžiai priešinosi. – Iki vasaros įsisprausiu į tą bikinį, nors tektų jį ant manęs su hidrauliniu presu užmauti!
Pusryčiams – pusė greipfruto. Skonis Elenai priminė skalbimo muilą, sumaišytą su egzistencine neviltimi, bet ji kramtė lėtai, išrietusi kaklą, tarsi pati karalienė Bona Sforza ragautų užjūrio delikatesą. Veidrodis, regis, kiek aprasojo nuo tokio akivaizdaus melo, o virdulys ant viryklės sušvilpė taip pašaipiai, lyg pavasarinis varnėnas, pamatęs žmogų, bandantį skristi be sparnų.
Darbe laukė tikras Golgotos kelias. Kolega į kabinetą įnešė tortą – tokį putlų, su uogų pagražinimais ir puria grietinėle, kad Elenai, vien į jį pažiūrėjus, burnoje prasidėjo potvynis.

– Vaišinkitės, deivės! – sušuko jis.
Elena žvelgė į tortą kaip egzorcistas į raguotą velnią.
– Ne, ačiū, aš visiškai nealkana, – ištarė ji tokiu tonu, lyg būtų ką tik sudorojusi stirną, nors tuo metu jos pilvas išleido garsą, primenantį gurgiantį nutekamąjį vamzdį.
Neištvėrusi ji išskuodė į koridorių ir pradėjo taip įnirtingai malti žandikauliais kramtomąją gumą, kad net ausys kilnojosi. Tikėjosi apgauti smegenis, bet šios buvo senos lapės – Elenos akyse jos projektavo gundantį vaizdinį: storą batono riekę, apteptą sviesto sluoksniu, storesniu už pačią riekę, o ant viršaus – kalną, dūmais kvepiančios, dešros.
Dienai įpusėjus, krizė pasiekė apogėjų. Elena pajuto, kad jei tuoj pat ko nors nesukramtys, pradės graužti kolegės pieštukus arba bent jau savo odinės rankinės dirželį. Išgelbėjo dugne rasti trys sužiedėję migdolai. Ji kramtė juos taip lėtai, kad vienas riešutas „tirpo“ penkiolika minučių. Kolegos žiūrėjo į ją su tokia gilia užuojauta, tarsi ji būtų pranešusi apie nepagydomą dvasios ligą.
Grįžus namo, šaldytuvas ją pasitiko pergalingu, erzinančiu ūžimu. Elenai atrodė, kad tas baltas monstras šnabžda: „Užeik, mieloji... tavo dešrelės čia verkia vienišos, o sūris džiūsta iš sielvarto...“ Ji pagriebė nukeipusį salotos lapą ir graužė jį žiūrėdama kulinarijos laidą apie kepsnius. Tai buvo aukščiausia kankynės forma, kurios pavydėtų net viduramžių inkvizitoriai.
Lūžis įvyko naktį. Miegas bėgo nuo Elenos kaip jos Leonas nuo mokesčių inspektoriaus. Skrandis rengė baisią protesto akciją, primenančią metalo gamyklos naktinę pamainą. Bandymas skaičiuoti avis baigėsi fiasko: visos avys pamažu užsiaugino traškią plutelę, pasipuošė krapais ir virto sultingais kotletais, šokinėjančiais per keptuvės kraštą.
Galiausiai ji neapsikentė. Baimindamasi vyro pašaipos, ant pirštų galiukų, kaip kokia nindzė, nusliūkino į virtuvę. Šviesos nejungė – orientavosi pagal dešros kvapo radarą. „Dietininkė“ sustingo prie atviro šaldytuvo lyg prieš šventąjį altorių. Tiesiai iš puodo, samtį nardino į šaltibarščius, šliurpė, o kad procesas būtų efektyvesnis, juos „užklojo“ vakarykščiu karbonadu. Elena nebekramtė – ji tiesiog siurbė į save viską: sūrio galiuką, šaukštą majonezo, pusę agurko.
„Na ir kas, – galvojo ji, rankove šluostydamasi lūpas. – Juk sakiau, kad būsiu kita moteris. Štai ta kita moteris dabar ir puotauja. O aš, tikroji Elena, dietos pradėsiu laikytis... na, tarkim, kai pasibaigs šaltibarščiai.“
Staiga iš tamsaus kampo pasigirdo duslus kostelėjimas. Elena krūptelėjo taip, kad šaukštas vos neįskriejo į puodą.
– Ir tu čia, „pienės pūke“? – pasigirdo balsas.
Ji atsisuko. Prie stalo tamsoje sėdėjo Leonas. Jo rankoje, blizgėdamas mėnulio šviesoje lyg užtaisytas pistoletas, kyšojo rūkytos dešros galas, o priešais stovėjo dubuo, pilnas tų pačių rožinių gėrybių.
– Aš... aš tik tikrinau, ar agurkai nepradėjo pūti! – bandė gelbėtis Elena, dešinėje rankoje gniauždama kepsnį kaip trofėjų.
– Aha, matau. Labai pasiaukojamai tikrini. Karbonadu užkimšai skylę šaldytuvo izoliacijoje? – Leonas ramiai, su pasimėgavimu atsikando dešros. – O aš galvoju, kas čia per poltergeistas virtuvėje?. Žiūriu, balta figūra ties puodu tik lankstosi, tik siurbia... Galvoju, gal kokia „stirna“ iš miško proskynos užklydo vandenėlio atsigerti.
Elena suprato: viskas, korta mušta. Ji piktai tėškė karbonadą į lėkštę ir klestelėjo priešais vyrą.
– Ko tyčiojiesi? Nesupranti, kad tavo moteris badauja dėl estetinio pasigėrėjimo, o jis čia sėdi kaip koks viduramžių feodalas ir kemša!
– Žmonele, – Leonas stumtelėjo link jos duonos riekę, apteptą storu sluoksniu sviesto, – tavo estetika man ir taip tinka. Bet jei dar penkias minutes būtum tą salotos lapą graužusi, tai tavo pilvo gurgimas būtų kaimynus prižadinęs. Žmonės būtų pagalvoję, kad pas mus griaunamos nešančiosios sienos.
Elena pažiūrėjo į duoną, tada į šaltibarščius, tada į savą, dešra kvepiantį Leoną.
– Na ir velniop tą bikinį, – sumurmėjo ji griebdama šaukštą. – Nusipirksiu vientisą maudymosi kostiumėlį. Juodą. Juoda spalva lieknina, o gėlytės ant pilvo nukreips dėmesį.
– Teisingai, – pritarė Leonas, atpjaudamas jai riebų griežinėlį lašinių. – O jei nenukreips, aš šalia atsistosiu. Šalia manęs tu visada atrodysi kaip coliukė, nes esi man pati skaniausia... tfu, gražiausia!
Taip „komanda“ pagaliau suvienijo jėgas. Virtuvėje stojo darni tyla, kurią pertraukė tik palaimingas čepsėjimas ir šaldytuvo burzgimas, šį kartą skambėjęs ne kaip gundymas, o kaip pritariamasis šeimyninės laimės himnas.
Po naktinių šaltibarščių paliaubų Elena suprato – karas su kilogramais pralaimėtas, bet mūšis dėl įvaizdžio tik prasideda. Šeštadienio rytą ji išsitraukė Leoną iš lovos, lyg iš krūmų tankmėje pasislėpusį partizaną, ir abu patraukė į prekybos centrą.
– Leonai, man reikia tokio maudymosi kostiumėlio, kuris darytų stebuklus, – ryžtingai pareiškė ji, stumdama vyrą pro „Maudykis ir šypsokis“ parduotuvės duris. – Jis turi įtraukti tai, kas išsipūtę, pakelti tai, kas nusileidę, ir paslėpti tai, ko pasaulis dar nėra pasiruošęs pamatyti.
Leonas atsiduso ir atsirėmė į plastikinę palmę. Jis žinojo: ši kelionė bus ilgesnė už jo statybų projektą, o kantrybės reikės daugiau nei klojant pamatus ant pelkės.
Pardavėja, mergina su tokiu liemeniu, kad Elena suabejojo, ar ji turi vidaus organus, pasiūlė „korekcinį modelį“. Elena užsidarė matavimosi kabinoje. Po penkių minučių iš už užuolaidos pasigirdo garsai, primenantys imtynes su pripučiama valtimi.
– Leonai, padėk! – pasigirdo duslus balsas. – Aš įstrigau! Jis per daug „korekcinis!“
Leonas atsargiai kyštelėjo galvą. Elena stovėjo raudona kaip virtas vėžys, pusiau įsispraudusi į juodą, gumą primenantį, audinį.
– Žmonele, tu čia kaip narų komandos kapitonas, – metė Leonas, bandydamas suimti audinio kraštą. – Jei dabar paleisiu, jis tave iššaus iš kabinos tiesiai į vaikų žaidimų aikštelę.
– Netrauk per stipriai!
Galiausiai, po bendrų pastangų ir vienos nutrūkusios petnešėlės, Elena išsilaisvino iš juodojo „riterio“ šarvo. Ji atsisėdo ant pufiko, sunkiai kvėpuodama, ir pažvelgė į veidrodį. Ten stovėjo ne pienės pūkas, o tikra, gyva moteris, kurios akyse vėl žibėjo alkis – šįkart ne dešrai, o paprastai ramybei.
– Leonai, – tarė ji, taisydamasi išsidraikiusius plaukus. – Velniop tas gėlytes ir velniop tą „korekciją“. Einam iš čia.
Iš parduotuvės jie išėjo nešini paprasčiausiu, ryškiai raudonu vientisu kostiumėliu, kuris nieko nepaslėpė, bet užtat leido kvėpuoti. Leonas, norėdamas užglaistyti matavimosi kabinos traumą, tvirtai apkabino žmoną per liemenį.
– Žinai, Elenute, – sumurmėjo jis, vesdamas ją link išėjimo, – tas raudonas kostiumėlis man primena pomidorų padažą ant kepsnio. O tu juk žinai, kaip aš jį mėgstu.
Elena skaniai nusijuokė, o jos pilvas pritariamai sugurgė.
– Užteks tų dramų. Einam namo, Leonai. Šaldytuve dar liko šaltibarščių, o gyvenimas per trumpas, kad jį leistume matuodamiesi gumas.
Taip Leonas ir jo žavioji „stirna“ grįžo į savo jaukią virtuvę, kurioje didžiausia nuodėmė buvo ne papildomas kilogramas, o tuščia lėkštė. Jie suprato svarbiausią tiesą: meilė – tai ne bikinis ant pilvo, o gebėjimas kartu čepsėti naktinėje tyloje, žinant, kad rytoj jie glausis dviese ir gyventi vėl bus skanu.