Algis

Kažkas su atimtimi pasidarė. Taip jau yra: ką vakar ar užvakar valgiau, ką veikiau, kur buvau – nepasakyčiau, o kas vaikystėje, jaunystėje buvo, prisimenu labai aiškiai. Aną dieną uždėjau keptuvę ant dujinės, o ar ji kaista – nematau...Vietoje buvusios dujinės sūnus man įtaisė mandrą – indukcinę kaitlentę, tačiau nesimato, ar ji dega. Ji man visai nepraktiška, todėl iš įpratimo ją ir toliau vadinu dujine. Kai montavo šią naująją virtuvės techniką, sūnus man sakė:

– Tėvai, tai virtuvės stebuklas, o tai būtum užsidegęs su dujine...

– Neužsidegsiu!... Neužsidegiau tiek metų – būčiau ir toliau neužsidegęs.

Tačiau ar ši kaista – nesimato, todėl tenka pirštu tikrinti. Pridėjau pirštą: oi, oi !.. Skauda! O ką ruošiausi su ta keptuve kepti? Tai kad pamiršau... Pirštas nuo tokių tikrinimų jau patinęs, skauda... O kada keptuvę uždėjau? Gal nuo ryto ar po pietų? Nebeprisimenu... Išjungiau.

Šiandieną iš ryto uždėjau arbatinuką ant dujinės ir laukiu, kada jis užvirs ir pradės švilpti, bet suskambo telefonas. Jau kokį mėnesį nebeskambėjo. Atsiliepiu. Kažkoks keistuolis drebančiu, prikimusiu balsu prakalbo:

– Sveika, Maryte! Tai aš.

Aš jo klausiu

– Kas aš?

Kas jam nepatiko, nežinau: pasakęs „Ačiū“, išjungė telefoną. Mano telefonas numerį tai užfiksavo, bandau jam perskambinti ir paklausti, kokios Marytės ieško. Nebeatsiliepia. Keistuolis. Būčiau padėjęs, o jeigu kartais aš žinau. Marytė, Marytė... Ne, tokiu vardu nežinau nė vienos. Tai nors būčiau su gyvu žmogumi pakalbėjęs... Pala, o kokiu vardu aš jam būčiau prisistatęs? Koks gi tas mano vardas?..

Reikia pažiūrėti į tapatybės kortelę. Bet kur ji yra? Šaldytuve yra lemputė, 4 kiaušiniai, tačiau kortelės nėra. Prie lovos ant spintelės yra tabletės, anūkė jas padėjo. Ji gera, bet nuo pirmos žmonos ar antros – pamiršau. Sūnus tikrai nuo pirmos žmonos – jo su dukrom nesumaišysiu! Ir pavardė jo yra mano. Pavardę savo tai aš gerai prisimenu. O dukrų kokios pavardės? Nebežinau... Viena anūkė tai tamsi, kaip negriukė. Duktė sako, kad tokia odos spalva, nes gimdė naktį. Galvoja, senas tai durnas, nebežino, nei iš kur, nei kaip vaikai atsiranda. Po mokyklos baigimo dirbo Anglijoj, iš ten ir grįžo su pilvu. Nedurnas aš, viską dar suprantu...

O koks gi tas mano vardas? Ožys! Pirma žmona mane taip vadino, prisiminiau... Būdavo, savo draugėms sakydavo: „Kaip tas ožys mane užkniso...“

Ne, tai ne vardas!.. Lovelasas – taip mane antra žmona vadino. Būdavo, tik pajudu pusę metro į šoną: „Kur tu, lovelase, buvai dingęs?! Ir vėl kvepi moteriškais kvepalais?!“ Jos nuomone, aš, kaip ir jos mama, tik korvaloliu ar naftalinu galiu kvepėti...

Bet gi čia irgi ne tikras vardas... Kur ta mano kortelė? Ir akiniai prapuolė...

Mane mažą mama murziumi vadino. Kaip dabar prisimenu, maudo cinkuotoj vonelėj, pila vandenį iš ąsočio šaukdama: „Ir kur tu, murziau, tiek purvo randi? Kiekvieną dieną grįžti murzinas ir murzinas... Kur tu per dieną būni?“

Juodas! Va, prisiminiau – Juodas. Kai dirbau furistu, mane taip vadino. Net lentelę ant priekinio stiklo buvau pasidaręs, atpažindavo ir kitų šalių vairuotojai. O su vienu italu tai bajeris buvo. Jis man sako: „Bondžorno, Juodas“. Aš jam atsakiau: „Ir man džiūn burnų“. Tai visą naktį su juo biškį gėrėm, kalbėjom, juokėmės, o rytą paaiškėjo, kad nei jis lietuviškai, nei aš itališkai nemokame...

Tai kur ta mano kortelė?

Oi, kokia bėda – be akinių nematau. Išpyliau druską ant stalo! Bet gal čia į gera. Manoma, jog druską išpylus laukia nesantaika ir kivirčai šeimoje. Su kuo kivirčai, jei gyvenu vienas? Seni žmonės sako, jei tokiu atveju nori apsisaugoti nuo nesantaikos, reikia žiupsnelį druskos permesti per petį. Nemesiu, gal kas ateis... Nors pasikivirčysiu...

O, va kur akiniai – ant galvos... Kaip aš pamiršau! Nuo akių pakėliau aukštyn ir viršugalvyje palikau. Na, ir žioplys – ant stalo ne druska, o cukrus... Gaila, niekas neateis...

O kur ta mano kortelė? Neprisimenu savo vardo – nors tu ką...

Niekur nėra. Kur ta mano kortelė? Patikrinau švarko kišenes. Kortelės taip pat nėra, bet radau lazdyno riešutą. „Nesukramto riešutų...“ – prisiminiau dainelę: „Algis, dalgis be dantų, nesukramto riešutų...“ Va! Va, koks tas mano vardas – Algis! Kaip aš pamiršau?! Juk visą gyvenimą – Algis! Algis! Algiukas, Algelis...

Tokį gražų vardą buvau pamiršęs...