Legenda: Kaip atsirado pandos?

Pomėgiams » Gyvūnų pasaulis » Temos » Legendos

Senais laikais, kai kalnai dar buvo tokie jauni, kad jų viršūnės garavo nuo pirmosios žemės šilumos, o bambukai augo taip greitai, jog atrodė, kad juos kažkas traukia į dangų, gyveno dvi seserys — Saulė ir Mėnulė.

Jos abi mylėjo pasaulį, bet kiekviena savaip.
Saulė mylėjo jį už šilumą, už žydėjimą, už gyvybę.
Mėnulė — už tylą, už paslaptis, už šviesą, kuri gimsta tamsoje.

Kartą jos susiginčijo, kuri šviesa pasauliui reikalingesnė.
Saulė sakė, kad be jos viskas nuvystų.
Mėnulė atsakė, kad be jos niekas nerastų kelio naktį.

Jų ginčas tęsėsi dienų dienas, kol kalnai pavargo klausytis.
Tada seniausias iš jų — Didysis Baltasis Kalnas — sušnabždėjo:

„Pasauliui reikia ne ginčo, o pusiausvyros. Sukurkite būtybę, kuri neštų abi jūsų šviesas.“

Saulė ir Mėnulė susižvalgė.
Pirmą kartą jos suprato, kad abi yra teisios — ir abi reikalingos.

Pandos gimimas

Saulė paėmė saujelę savo šviesos — šiltos, gelsvos, švelnios kaip pirmas rytas.
Mėnulė paėmė saujelę savo tamsos — ramios, gilios, sidabriškai juodos kaip nakties tyla.

Jos abi nusileido į bambukų slėnį, kur žemė buvo minkšta, o oras kvepėjo drėgme ir žaliu gyvenimu. Ten jos pradėjo lipdyti naują padarą.

Saulė suteikė jam švelnų, pūkuotą kailį, kad jis būtų šiltas ir draugiškas.
Mėnulė nupiešė ant jo kailio juodas dėmes — kad primintų, jog net šviesiausiame pasaulyje yra vietos paslapčiai.

Saulė padovanojo jam žaismingumą.
Mėnulė — ramybę.

Saulė įkvėpė jam meilę gyvenimui.
Mėnulė — gebėjimą susitelkti ir klausytis.

Kai kūrinys buvo baigtas, abi seserys kartu palietė jo kaktą.
Ir padaras atsimerkė.

Jo akys buvo didelės, juodos, švelnios — tarsi jose būtų telkšojusi visa nakties ramybė.
Bet kai jis pažvelgė į Saulę, jos šviesa atsispindėjo jo akyse taip šiltai, kad net bambukai sušlamėjo iš džiaugsmo.

Taip gimė pirmoji panda.

Pandos paskirtis

Saulė ir Mėnulė tarė jai:

„Tu būsi mūsų pusiausvyros vaikas.
Tu mokysi pasaulį, kad šviesa ir tamsa gali gyventi drauge.
Kad ramybė ir žaismingumas — ne priešai, o draugai.
Kad stiprybė gali būti švelni.“

Panda nusišypsojo — taip, kaip moka tik pandos: truputį nerangiai, truputį žaismingai, bet labai nuoširdžiai.

Ji nuėjo į bambukų mišką, kur kiekvienas jos žingsnis buvo lengvas, o kiekvienas krustelėjimas — tarsi mažas džiaugsmo atodūsis.

Nuo tada pandos tapo pusiausvyros, ramybės ir švelnios stiprybės simboliu.
Jos primena, kad pasaulis gražiausias tada, kai jame susitinka dvi jėgos — šviesa ir tamsa, diena ir naktis, žaismingumas ir tyla.

Kodėl pandos tokios ramios?

Sakoma, kad..
kiekviena panda savyje nešiojasi mažą Saulės kibirkštį ir mažą Mėnulio šešėlį.

• Todėl pandos niekada neskuba.
• Todėl pandos niekada nekelia triukšmo be reikalo.
• Todėl pandos gali valandų valandas sėdėti ir kramsnoti bambuką, tarsi klausytųsi pasaulio širdies plakimo.

Ir jei kada nors, vaikščiodama po mišką, pajusi keistą ramybę, tarsi kažkas apkabintų tave iš vidaus, žinok: tai pandos dvasia, švelni kaip rytas ir tyli kaip naktis.

[Laima | Parengta su Copilot pagalba]