Seniai seniai, kai Žemė dar buvo tokia jauna, kad neturėjo nei kalnų, nei upių, ji buvo labai… nuobodi. Tik didelis, žalias rutulys, plūduriuojantis kosmose.
Ir štai vieną dieną Žemė sušnibždėjo Saulei:
— Man taip liūdna. Norėčiau draugų.
Saulė nusijuokė savo karštu, auksiniu juoku:
— Draugų? Gerai, bet kokių?
Žemė pagalvojo.
Pagalvojo dar truputį.
Ir galiausiai tarė:
— Didelių. Spalvotų. Triukšmingų. Kad būtų kam dainuoti, šokti ir drebinti mano žemę.
Saulė sumirksėjo ir paleido į Žemę tris kibirkštis:
vieną — iš ugnies,
vieną — iš vėjo,
vieną — iš žvaigždžių dulkių.
Kibirkštys nukrito į dar šiltą, minkštą žemę ir… puf!
Iš ugnies kibirkšties išsirito pirmasis Tyrannosaurus rex, toks didelis, kad net kalnai išsigando ir pasislėpė po horizontu.
Iš vėjo kibirkšties išsirito pirmasis plunksnuotas dinozauras, lengvas kaip sapnas.
O iš žvaigždžių dulkių gimė švelnus, ilga kaklą turintis žolėdis, kuris mėgo žiūrėti į dangų ir svajoti.
Žemė džiaugėsi.
Dinozaurai šoko, bėgiojo, riaumojo, skraidė, plaukiojo — jie buvo jos pirmieji didieji draugai.
Bet laikui bėgant Žemė suprato, kad dinozaurai… labai dideli.
Jie trypė, drebino, laužė, griovė, ir Žemė pavargo.
Tad vieną vakarą ji vėl sušnibždėjo Saulei:
— Ačiū už draugus, bet man reikia truputį tylos.
Saulė nusišypsojo ir paleido dar vieną kibirkštį — švelnią, baltą, kaip snaigė.
Ji nusileido ant Žemės ir pavirto ilgu miegu, kuris užklojo dinozaurus kaip antklodė.
Kai jie pabudo, pasaulis jau buvo kitoks.
Mažesnis.
Švelnesnis.
Pilnas naujų gyvūnų.
Dinozaurai suprato, kad jų laikas praėjo.
Bet jie nenuliūdo — jie tiesiog pavirto paukščiais, kad galėtų skraidyti virš Žemės ir ją saugoti iš aukštai.
Ir iki šiol, kai girdi varnėno čirškėjimą ar žvirblio čiauškėjimą, žinok:
tai mažytis dinozauras, vis dar dainuojantis Žemei savo seną, žvaigždėtą dainą.
Iliustracija sugeneruota DI | Legenda: Kaip atsirado dinozaurai[Laima | Parengta su Copilot pagalba]