O, žmogau, kur gi sąžinė tavo?
Samagono tu baloj mirksti.
Ką užaugę vaikai sakys tavo,
Kai nedorus takus jiems mini?
Tai kenksminga sveikatai.
Ne kartą į senatvę gal reiks pakentėt?
Ir užnuodiji jaunąją kartą.
Kam gi sėklą nedorą tau sėt?
Samagono bala tai klastinga –
Jos vingiuoti ir slidūs krantai.
Bus širdis tau be galo skausminga,
Kai toj baloj paskęs ir vaikai.
To gėrimo perdaug tu norėjai,
Samagoną dažniausiai darei.
Į blogumą vaikus pastūmėjai,
Nelaimingus tu juos padarei.
Ašarosi senatvėj tu, tėvai,
Ir norėsi vaikus tu sudraust,
Bet vaikai atsakys, ir tu gėrei,
Ir turėsi prieš juos tu nuraust.
Ant lazdos kai parimęs rymosi
Ir gailėsi jaunystės dienų,
Tau virpės jau ir rankos, ir kojos,
O širdy bus be galo skaudu.
Tu grąžinti norėsi to laiko,
Kurs prabėgo veltui, be naudos.
Pertvarkytum perpildytą saiką,
Bet jau laiko tau nieks nebeduos.
O, žmogau, budink sąžinę savo,
Nevaryk samagono daugiau.
Mesk ugnin triūbeles visas savo
Ir pradėki gyventi blaiviau.
[1960 m.]
[Atsiuntė: Gintaras Ališauskas]