GYVENIMO ISTORIJA :: Anelė Snukiškytė-Ališauskienė

Sielai » Eilėraščiai » Šios dienos eilėraštis » Patinkantys eilėraščiai » Atsitiktinis eilėraštis » Eilėraščių temos » Metai » Autoriai » Top10 » Palik PĖDSAKĄ

GYVENIMO ISTORIJA
Eilėraščiai apie gyvenimą | 1951 | Autorius: Anelė Snukiškytė-Ališauskienė | Daugiau autoriaus eilėraščių

Laimės kaimynėlis man jau pavydėjo,
Išvežė taip toli, taiga kur aidėja.
Atėmė vaikus man ir ką tik turėjau,
Išvežė kentėti ten, kur nenorėjau.

Širdis mano verkė ir net juoda buvo,
Kaip ta juoda anglis, krosnyje kur žuvo.
Per dienas verkiau aš ir nakteles juodas,
Kad atėmė laisvę ir jos nebeduoda.

Per naktis klajojau, kaip miglų klajūnė,
Sapnuose lankiau aš paliktą bakūžę.
Man visad sapnavos mylimi vaikeliai,
Užverktom akutėm, gulintys lovelėj.

Nėra kam paguosti vargšus našlaitėlius.
Jiems vien tik tėvelis, nėra motinėlės.
Gal prabudę naktį jie taip gailiai verkia,
Kad jų motinėlė toli užrakinta.

O mano širdį varsto skausmo kalavijas.
Su žmonėm jie elgias, tartum su galvijais.
Nuo vaikų atskyrė, kalėjiman uždarė,
O dabar jau trenkia į Sibiro šalį.

Nakties tamsumoje mus vagonuos varė,
Sargus jie pastatė ir duris uždarė.
Taip ir prasidėjo ta baisi kelionė,
Ašaros ir skurdas, baisios tos dejonės.

Nėr kur prisiglausti tamsiame vagone.
O tas šaltumėlis - gelbėki tik, Ponia.
Pirmąją tą naktį mėlome ir balom,
Prie leduotų narų beveik ir prišalom.

Kai nutirpdėm ledą, galima kentėti.
Per žemi tie narai, negali sėdėti.
Valgyti mums davė per dieną du kartus,
Ir to nenorėjom, nes gerklėje kartu.

Kada buvom sveikos, lindom iš po narų,
Gavę savo dalią, grįždavom atgalios.
O kuri susergam, gulim kelias dienas,
Nežinom, ar naktis, ar šviesioji diena.

Du maži langiukai buvo tik vagone,
Ir tie mažai švietė, nes apgulti žmonių.
Kas ant viršutinių narų ten gulėjo,
Dienos metu skverbės prie lango, žiūrėjo.

Vietom gryčios mažos, kaip šunelių būdos,
Vietom akys mato vien "zemliankas" juodas.
Šešiolika parų tęsės ta kelionė,
Kaulus taip sutrankė, skauda net pašonės.

Dešimto vasario Kanske jau išlipom,
Baisiuosius vagonus jau kitiems palikom.
Nežmoniškai Kanske kalinius sutiko,
Apskuto, apkirpo, kaip tik jiems patiko.

To per visą amžių buvome nematę,
Ką dabar išvydom, šiurpas net nukratė.
Nuvarė į pirtį ir ,,pražarkę’’ darė,
Per duris įstūmė, pro kitas išvarė.

Suvarė į klubą visą žmonių būrį,
Liepė nusirengti, komisija žiūri.
Kaip tiktai akimis daktarai pamatė,
Tuoj ir aukštą laipsnį sveikatai nustatė.

Nespėjo triūbelės prie kūno priliesti,
Eikite į taigą, jums keliai nutiesti.
Penkiolika dienų buvom karantine.
Jėgas jau atgavom, kojos dar sutinę.

Girdisi ,,etapas’’, žodis tas baisingas,
Visoms net gyslose kraujas užustingo.
Į tam tikrą trobą buvom suvarytos,
Lyg ėriukai dairoms, mintys išblaškytos.

Taip per visą naktį miego nemiegoję
Ir išvargę, ryto rengiams į kelionę.
Dėl ko nemiegojom, reikia paminėti.
Dėl "kačių juodųjų" neteko ilsėtis. (Katės - tai vagilės)

Dvidešimt šeštąją mašinomis vežė.
Ašarotus veidus šaltis baltai dažė.
Lyg maži šunyčiai, ant kojų tupėjom,
Per žmonių daugumą vietos neturėjom.

Tik ligi Irbeisko mašinomis vežė,
Toliau nėra kelio, sargas mums pasakė.
Reiks pėščiom keliauti, kur jums pažymėta,
Kolei nukeliausit į paskirtą vietą.

Taip skurdžiai Irbeiske naktį pernakvoję,
Rengiamės eit ryto ten, kur sargai moja.
Pakraščiu Irbeisko pirmus žingsnius ėjom,
Mūsų lietuvaitės dainuoti pradėjo.

Juk ne iš linksmumo ta dainelė sklido,
Mūsų lietuvaitės vargelį išvydo.
Į tą baisią taigą siauras tik takelis,
Kuriuo ir lingavo kalinės vargšelės.

Eikite gi kantriai, nes jūs ne pirmieji.
Jau šitais takeliais jūs tautiečiai ėjo.
Ašaros juos vilgo nebe pirmą kartą,
Net jiems nusibodo vargšų dalis karti.

Antroji naktelė buvo ji baisiausia,
Taip labai išvargę, nėr kur prisiglausti.
Kambarėlis mažas, vargiai tilpom sėsti.
Kojos taip išvargę, vietos nėr ištiesti.

"Juodos katės" puolė ant vargšų žmonelių,
Kaip vilkai išalkę ant baikščių avelių.
Jos atiminėjo maistą ir drabužį,
Ir per visą naktį išdidžiai taip ūžė.

Ir per visą naktį visai neilsėję,
Kaip tik ankstus rytas, vėl kelionėn ėjom.
Kad ir valgyt davė, nelabai norėjom,
Pajuodiję kruopos, akim pažiūrėjom.

Duoną pasislėpę, po kąsnelį kandom,
Nenujaustų "katės", nematomis graužėm.
Per kelionę ilgą taip labai nusilpom,
Taigų tą takelį ašaromis vilgom.

Nėr kada ir verkti, reikia tik mėginti,
Kad nuo tų "juodųjų kačių" apsiginti.
Dar arklelį vieną maišams vežti skyrė.
"Katės" ten susėdo ir kaip rožės žydi.

O kuri senesnė eiti nebegali,
Net šuniu apleidžia, kad pavyt būrelį.
Net kraujuotos pūslės jau visoms ant padų,
Nebejaučiam alkio, troškulio nei bado.

Sukrintam ant sniego, kaip lapai nuo vėjo,
Džiaugiams nors minutę vieną atilsėję.
O sargyba šaukia geru ir piktuoju,
Kelkitės ir eikit, nes naktis jau stoja.

Temstant jau išvydom ir tą baisią vietą,
Kur žmonių daugybė iš visokio svieto.
Įvairių tautelių žmonės suvaryti,
Už tvoros aukščiausios visi uždaryti.

Pirtyje per naktį gavom pailsėti,
Ant grindų susėdę, ramiai pasėdėti.
Kitam kambarėly "kates" užrakino.
Ramiai pailsėjo kalinių šeimyna.

Ir taip prisiglaudę ramiai pailsėjom,
Ant savų maišelių galvas jau padėjom.
Tą praleidus naktį jėgos sustiprėjo.
Džiaugėmės kelionę sunkią iškentėję.

Manėm, kad jau viskas, nebereikės eiti,
Žiūrim, dar seselės skuba net sukaitę.
Daktaras, sesutės visas apžiūrėjo,
Kurios toliau eiti jau nebegalėjo.

Žiūri, kraujo pūslės tarp pirštų, ant padų.
Ir tokiam momente būdą jie surado.
Jie pūsles prakirpo, kraujas ištekėjo,
Mažą dar škurlelį marlinį uždėjo.

Ir tą visą būrį pusiau padalina,
Sako, dar jums eiti reiks į Marjin-Klyną.
Vienos Samsonovkoj toj skurdžioj palikom,
Kitos dar kelionėn vargingon išvyko.

Kokių penkiasdešimt kilometrų kelio
Gavo dar keliauti mūsų tos vargšelės.
Ketvirtojo kovo sekmadienio rytą,
Kazimiero švento dienelė nušvito.

Ir jau pirmą kartą mus darban išvarė.
Perrinkom ten bulves trečiame "padvale".
Į medines dėžes surinktas dar svėrė
Ir į kitą vietą jas išpilti kėlėm.

Tamsus, užpelijęs buvo tas "padvalas".
Keturioms rinkėjoms skirtas ir "fanaras".
Be stiklų "fanarai" rūko, kiek norėjo,
Per dūmus matyti nieko negalėjom.

Prie tokio darbelio buvom neįpratę,
Pragaro vaizdelį žemėje pamatėm.
Visokiausius darbus mes turėjom dirbti,
Ir taigoje kirsti, ir upe plukdyti.

Ir javus, ir šieną iš peties net kirtom,
Tikrais darbininkais Sibire pavirtom.
Vasara prie darbo taip skubiai praėjo.
Tas ruduo senelis ir taigon užėjo.

Vėl "etapą" darė ir surinkt mėgino,
Ir mane draug varė jau į Marjin-Klyną.
Sapnavau savuosius, sapnai neapvylė,
Ašarų upelį man likimas skyrė.

Kai nukrito lapai pageltusio klevo,
Mano šeimynėlė toli iškeliavo.
Gavau telegramą liūdną ir siaubingą,
Net, gyslomis bėgęs, kraujas jau sustingo.

Taip ir nutekėjo ašarų upelis...
Svajomis ieškojau, kur mano vaikeliai?
Per sapnus klajojau taigų tankumynais.
Negalėjau rasti, kur mano šeimyna.

Po šventų Kalėdų gavau pirmą laišką,
Kur juos išlaipino, tada buvo aišku.
Srityje net Tomsko, dar toli į šiaurę,
Per upes kelionę šaltą gavo, žiaurią.

Dar širdis išvargus neatsipeikėjo,
Kad sūnelis mirė, ta žinia atėjo.
Tą kelionę vargstant, vaikelis peršalo,
Taip liga kankino jį skaudi be galo.

Ašaros man krito, taką priešais vilgė,
Širdį skausmas raižė, kaip aštrioji dilgė.
Mylimi vaikeliai, vargšai našlaitėliai,
Negaliu nušluostyt aš jums ašarėlių.

Negaliu paduoti skanesnį kąsnelį,
Negaliu apšvarint murziną veidelį.
Negaliu jums tarti meiliųjų žodelių,
Negaliu pamokyt tikrųjų vaikelių.

Negaliu užjausti, negaliu užtarti,
Prie širdies priglausti, reikale pabarti.
Taip aš daug svajoju prie kalnų Sajanų,
Tankiai ašaroju, kaip vaikeliai mano.

Taip ilgi tie metai šeši, kuriuos davė.
Pardavė kaimynas, kaip tą baikščią avį.
Pergyventi teko man ir šeimai mano...
Kaip to pardavėjo šeima begyvena?

Jei ašaros mano, vaikų drauge stotų,
Prigert pardavėjas, jo nebežinotum.
Kiekviena dienelė mano suskaityta,
Kiekviena ilgesnė už buvusią kitą.

* * *

Ir kada užbaigsiu, ir kada sugrįšiu,
Kada mylimuosius savo pamatysiu?

[1951 m.]

[Atsiuntė: Gintaras Ališauskas]