TOP meniu » Pradþia » Sielai »» Skaitiniai

Taip jau susiklostë mûsø visuomenëje, kad kyðiai tapo socialiniø santykiø varomàja jëga. Galbût todël mûsø maþas pasaulis suskilo á tris dalis: vieni ima kyðius, kiti duoda, o visiems kitiems gyvenimas tiesiog nenusisekë... Kiek að gyvenu, visà laikà save laikiau ta visuomenës dalimi, kuriai nenusisekë. Taèiau vienà dienà gyvenimas pasisuko visai kitaip.

Nuo pat vaikystës su tëvais gyvenu nuosavame mediniame name ant Mûðos upës kranto. Èia gyveno ir mirë mano tëvai, èia uþaugau að ir seserys, èia uþaugo mano vaikai. Prieð keliolika metø mûsø sodyba buvo átraukta á miesto teritorijà. Uþ keliø ðimtø metrø pastaèius Veterinarijos stotá, per mûsø þemæ buvo nutiestas vandentiekis, nuotekø vamzdynas. Prie ðios infrastruktûros nesame prisijungæ. Tiek mano tëvai, tiek að su þmona nejautëme jokiø nepatogumø, atsineðdami ið ðulinio kibirà vandens ar naudodamiesi lauko tualetu.

Retkarèiais rudená iðvalydavau tualeto turiná ir, iðkasæs sodyboje duobæ, já uþkasdavau. Taip elgësi ir elgiasi ne vienas mano kaimynas. Taèiau kartà mûsø sklypo teritorijoje pratrûko vandentiekio vamzdis. Ði avarija ne tik uþtvindë mûsø sodà, darþà, bet vanduo iðkëlë ir á Mûðos upæ iðplukdë mûsø lauko tualeto turiná...

Kai UAB „Parko vandenys“ likvidavo avarijos padarinius, vienà dienà kieme atsirado þalsvos spalvos automobilis su ðvyturiukais ir uþraðu „Aplinkos apsauga“. Uniformuotas pareigûnas, iðlipæs ið automobilio, tiesiai pasuko link mûsø lauko tualeto. Supratæs, koks reikalas, nuëjau prie jo. Aplinkosaugininkas iðsitraukë paþymëjimà ir prisistatë Aplinkos apsaugos vyr. inspektoriumi Jonu Labuèiu. Informavo, kad gautas signalas, jog ið mûsø lauko tualeto á Mûðos upæ daugiau negu parà bëgo fekalijomis uþterðtas vanduo ir gamtai padarë didþiulius nuostolius. Vaikðèiojo, kaþkà þymëjosi uþraðø knygelëje, mobiliuoju telefonu fotografavo plika akimi matomà vandens bëgimo á upæ vagà.
Bandþiau já átikinti, kad avarijos kaltininkas yra UAB „Parko vandenys“, kad ne mes sukëlëme avarijà, tik per mûsø sklypà sukloti vamzdþiai. Taèiau valstybës funkcionierius vis fotografavo, nurodydamas didþiulius nuostolius gamtai, ES direktyvà dël lauko tualetø panaikinimo ir t. t. Man mintyse skambëjo kaþkur girdëti þodþiai, kad sàþiningø valdininkø nebûna. Reikia pabandyti! Pasiûlius atsilyginti, valdininko akys sublizgëjo, bet jis pasakë, kad vis vien turësiu atvykti pas já á kabinetà ir pasiraðyti protokolà. Pasakiau, kad jeigu baudos nebus, bus atsilyginta, nes að nesu kiaulë.

Aplinkosaugininkas man paliepë bûti treèiadiená apie 10 valandà 215-ame kabinete.
Gráþæs namo á kambará, þmonai pasakiau, kad blogai:
– Pareigûnas þadëjo paskirti didelæ baudà, taèiau yra viena galimybë nuo jos iðsisukti – tai duoti kyðá.

Þmona pakëlë balsà, ir að iðklausiau jos 5 minuèiø monologà: apie korumpuotà valstybæ, apie tokià paèià kaltæ duodanèiojo, kaip ir imanèiojo kyðá, kaltus „Parko vandenø“ darbuotojus, apie jos vienos gaunamà maþà pensijà ir ðiandieniná likutá – tik 65 eurus.
– Negi tiek duosi? – ir dar pridûrë: – Ir kaip mes dar dvi savaites gyvensime, kol að gausiu pensijà? Pasakyk!
Tà dienà buvo penktadienis. Sekmadiená, gráþtant ið baþnyèios, þmona prakalbo pirma:
– Kyðiai duodami vokelyje, o jeigu á vokelá ádëtume kokio popieriaus ir já paduotume pareigûnui?..
Jos idëja patiko ir man, todël kelias dienas apie tai tik ir kalbëjome, kol nutarëme sulankstyti senà laikraðtá. Laikraðèiø neprenumeruojame, bet radau prieð kelerius metus pirkto ir dar uþsilikusio „Valstieèiø laikraðèio“ lapà. Þmona dailiai sulankstë ir ádëjo á vokà. Sumanymas tapo graþiai papilnëjusiu voku, kuris gundë neþinomu turiniu.

Treèiadiená, 10 valandà ryto, pravëriau 215-o kabineto duris ir pamaèiau sëdintá ir kompiuterio klaviatûros klaviðus spaudantá tà patá valdininkà. Baigæs spausdinti, jis man pasiûlë sëstis ir, pakëlæs deðinës rankos nykðtá, galva klausiamai palingavo, ar viskas gerai. Að taip pat palinksëjau galva ir pakëliau deðinës rankos nykðtá.
Pareigûnas informavo apie suraðytà administracinio nusiþengimo protokolà ir paskirtà nuobaudà – áspëjimà. Parodæs, kur pasiraðyti, áteikë man vienà protokolo egzemplioriø ir, atitraukæs virðutiná stalèiø, ranka parodë, kur dëti vokà.
Að taip ir padariau. Beiðeinat pro duris, á kabinetà pradëjo verþtis du vyriðkiai. Jie parodë Specialiøjø tyrimø tarnybos darbuotojø paþymëjimus... Vienas ið jø, priëjæs prie Jono Labuèio stalo, ásakmiai liepë jam atsitraukti ir atsistoti prie lango. Áëjo dar vienas darbuotojas ir pasikvietë vyrà ir moterá, pristatydamas juos kviestiniais. Uþ jø pasirodë LNK televizijos operatorius su ájungta kamera bei mûsø kraðto þurnalistë Violeta Kaziolytë.
Vienas ið pareigûnø priëjo prie stalo ir atitraukë stalèiø. Jame að pamaèiau savo vokà. Tada minëtas pareigûnas manæs paklausë:
– Èia jûsø vokas?
– Taip, – atsakiau.
– O kas jame?
– Laikraðtis.
Tada pareigûnas pasiraitojo rankoves, profesionaliu mago gestu pavartë rankas, lyg árodydamas, kad nei rankose, nei iki alkûniø nieko nëra, ir mikliai atplëðë vokà ir atsargiai iðtraukë dailiai sulankstytà „Valstieèiø laikraðtá“. Mirktelëjæs liudininkams, lyg parodydamas, kad pats triukas dar laukia, jis ëmë iðlankstyti laikraðèio lapà. Liudytojø akyse þibëjo negailestingas teisingumo troðkimas, ir jie net iðsiþiojæ laukë finalo. Juk, patikëkite, niekas nepadaro mûsø laimingesniø, kaip iðaiðkintas nusikaltimas, kuriame dalyvauji ir pats...

Galiausiai laikraðtis buvo iðlankstytas. STT pareigûnas su ta paèia ironiðka ðypsena pavartë laikraðtá ið abiejø pusiø. Po to jis atbula ranka trenkë á ðá lapà ir pradëjo já kratyti, tikëdamasis, kad tuoj, tuoj, tuoj pabirs pinigai. Deja, triukas nepavyko!
Pasisukæs á Aplinkos apsaugos darbuotojà Labutá, STT pareigûnas paklausë:
– Kam èia tas „Valstieèiø laikraðtis?“

Aplinkosaugininkas, kuriam tokia vieða korumpuoto valdininko iðaiðkinimo eiga taip pat buvo netikëta, nepatikliai ranka paëmë ið jo laikraðtá. Pasisukæs á mane, pakimusiu, mikèiojanèiu balsu tarë:
– A... Aèiû, k... kaip tik ðio laikraðèio m... man ir reikëjo...
Keliais þingsniais priëjæs prie manæs, jis abiem rankom stipriai spaudë mano rankà sakydamas:
– Aèiû... Aèiû... Aèiû uþ laikraðtá! Va ðá straipsná að norëjau ir perskaityti bei iðsisaugoti atminèiai...

Jis drebanèiais pirðtais rodë á kaþkurá laikraðèio straipsná ir tarë:
– Pasiimkite tà vokà! Jie pagalvos, kad imu ið lankytojø kyðius tuðèiais vokais... – taip pasakæs, Jonas Labutis ákiðo vokà man á kiðenæ.
Að nebelaukiau, kuo viskas baigsis, iðskubëjau namo. Galvoje viskas ûþë... Televizija, STT... Man visko buvo jau per daug...

Gráþæs namo, ið kiðenës iðtraukiau vokà, protokolà ir numeèiau ant stalo.
– Viskas. Man atrodo, viskas gerai. Gerai, kad neneðiau tø 65 eurø, – bûtø pasodinæ kaip kyðininkà, – pasakiau þmonai. – Va, vokà gràþino. O laikraðtá pasiliko...
Bet þiûriu – vokas tai nepraplëðtas... Praplëðæs vokà, jame pamaèiau dvi kupiûras po 500 eurø... O Dieve!!! Tokiø stambios vertës kupiûrø að dar nebuvau matæs!
Galvoje pradëjo suktis kitos mintys: tai iðeina, kad að paëmiau kyðá... Kaip dabar gyventi, kaip toliau pasielgti?

Kadangi buvau dar nenusirengæs – greitai atgal!
Tik áëjæs á Aplinkos apsaugos skyriaus patalpas, koridoriuje pamaèiau Jonà Labutá. Jis, priëjæs prie manæs, paðnibþdomis dar kartà padëkojo ir pasakë, kad ðis vokas ir jo turinys vandentiekiui ir nuotekoms ásivesti á namus...

Nuo to ávykio jau yra praëjæ keletas metø. Minëtas aplinkosaugininkas dirba ir dabar. Kelis kartus jis tikrino, kaip mes panaudojome jo kyðá...