Verbų sekmadienis - pavasario šventė, švenčiama paskutinį sekmadienį prieš Velykas. Daugelyje Europos šalių ši šventė vadinama Palmių sekmadieniu. Katalikų bažnyčios liturgijoje palmių šventinimas įvestas V amžiuje. Europoje tikėta, kad šią dieną pašventintų anksčiausiai pavasarį sprogstančių augalų šakelės žadina jomis paliestos žemės ir gyvulių vaisingumą, padeda žmogui išlaikyti sveikatą, gausina derlių, neleidžia į namus trenkti perkūnui, saugo pasėlius nuo ledų ir graužikų. Tokio tikėjimo esama ir lietuvių liaudies papročiuose.

Verbų sekmadienis XV a.jomis paliestos žemės ir gyvulių vaisingumą, padeda žmogui išlaikyti sveikatą, gausina derlių, neleidžia į namus trenkti perkūnui, saugo pasėlius nuo ledų ir graužikų. Tokio tikėjimo esama ir lietuvių liaudies papročiuose.

Žodis verba, giminingas lietuviškiems žodžiams „virbas", „virbalas", turėjęs į lietuvių kalbą patekti iš slavų kalbų XII-XIV a. dar prieš krikščionybę. Lietuvių kalba verbos pirmą kartą minimos 1573 m. liuteronų postilėje kaip pagonybės ir popiežystės paprotys. Suvalkijoje seniau tikrąja verba buvo laikomas vien kadagys. Rytų Aukštaitijoje prie kadagio dar pridėdavo išsprogusio berželio ar žilvičio šakutę su „kačiukais", o senesnės moterys – ir pernykščių ąžuolo lapų.

Pietryčių Lietuvoje buvo mėgstama ant medinio kotelio surišti įvairiaspalvių popierinių gėlių puokštę. Šiaulių apylinkėse karpytomis popierinėmis gėlytėmis papuošdavo kadagio šakutę. Pačios puošniausios verbos seniau buvo paplitusios maždaug 50 kilometrų spinduliu aplink Vilnių – jos dabar plačiai žinomos Vilniaus verbų vardu. Tai ant sauso medinio kotelio iš vienos pusės ar aplinkui tvirtai supinta spalvinga rykštė, įvairaus rašto, maždaug pusmetrio ilgio, įvairaus storio.


Pagal formą verbos būna:

volelinės (kiliminės) – populiariausios, rišamos iš visų pusių vienodai uždengiant žolynais visą virbą.
rykštelinės - daromos su nedidelėmis viršūnėmis ir be jų.
plokščiosios - forma primena paukščių plunksnas.
vainikinės - vienašonės, primena mažą ištęstą vainiką.


Nors verbų rišimo būdų nėra daug, pačios verbos yra labai įvairios. Tai priklauso nuo rišėjos charakterio, įgūdžių, turimų augalų įvairovės.

Visoje Lietuvoje manyta, kad Verbų sekmadienį bažnyčioje visi būtinai turi laikyti po kadagio šakelę ar kitokią „verbelę". Moterys savo verbelę susirišdavo raudonu vilnoniu siūlu. Tikėjo, jog tuo siūlu per rugiapjūtę apsirišus juosmenį, jo neskaudės. Ryškiausias Verbų sekmadienio paprotys – plakimas verba. Suvalkijoje, kur valstiečiai iš anksto nusipirkdavo kadagių iš po kaimus juos vežiojusių miško gyventojų ir laikydavo iki Verbinių po sniegu, vaikai jau išvakarėse išsitraukę kadagio šaką, stengėsi kuo anksčiausiai dar miegančius suaugusiuosius nuplakti – „nuverbyti". Plakdami sakydavo: „ne aš plaku, verba plaka! Ar žadi margutį?"

  Verbų sekmadienis. 2011-03-12 (Kaunas)