ÐVENTASIS BALTRAMIEJUS - Jëzaus apaðtalas, kuriam uþ uolià krikðèioniðkojo tikëjimo sklaidà Armënijoje (pagal kitus ðaltinius - Indijoje?) buvo gyvam nunerta oda; dël to simbolinis ðventojo þenklas yra peilis.

Ðv. Baltramiejus gyveno I a. jis buvo vienas ið dvylikos apaðtalø. Kaip ir kiti apaðtalai, jis krikðtydavo þmones, atversdavo á krikðèioniðkà tikëjimà. Manoma, kad jis atvertë á krikðèionybæ karaliø Polimijø, o uþ tai karaliaus brolis Astiagas gyvam Baltramiejui nulupo odà, o paskui já paskandino. Ðv. Baltramiejus laikomas kailiadirbiø globëju. Jis vaizduojamas su peiliu rankoje, persimetæs per petá savo paties odà.

Liaudyje tai - Gandrø iðskridimo diena. Gandrai pirmieji palieka gimtinæ. Lietuviams jie – ðventi paukðèiai. Sakoma, kad gandras atneða laimæ, apsaugo nuo þaibo, gaisro, kruðos. Ðià dienà gandrams rengiamos palydos. Palikdami gimtinæ, jie drauge „iðsineða“ ir pavakarius, kuriø nuo tos dienos ðeimininkë ðeimynai jau nebeduoda, nes diena gerokai sutrumpëjo, o darbø - sumaþëjo.

Gandrai po þiemos parskridæ praneða apie pavasará, o vasaros pabaigoje – apie artëjantá rudená. Nuo ðios dienos ðeimininkës tarsi padovanodavo gandrams pavakarius. Nuo ðio laiko dienos pradeda trumpëti, tad bûdavo nebevalgomi pavakariai.


Á Lietuvà atëjus krikðèionybei, ði ðventë sutapatinta su Baltramiejaus varduvëmis.

Ðv. Baltramiejus gyveno I a. jis buvo vienas ið dvylikos apaðtalø. Kaip ir kiti apaðtalai, jis krikðtydavo þmones, atversdavo á krikðèioniðkà tikëjimà. Manoma, kad jis atvertë á krikðèionybæ karaliø Polimijø, o uþ tai karaliaus brolis Astiagas gyvam Baltramiejui nulupo odà, o paskui já paskandino. Ðv. Baltramiejus laikomas kailiadirbiø globëju. Jis vaizduojamas su peiliu rankoje, persimetæs per petá savo paties odà.


Yra prieþodis: „Nuo ðv. Baltramiejaus velnias á vandená geleþá ákiða“. Mat naktys jau vësios, todël virð vandens telkiniø rytmeèiais draikosi rûko tumulai. Turi ðis pasakymas ir gilià mitologinæ potekstæ. Tai kalviai vandeniu grûdina ákaitintà geleþá. Senuosiuose baltø mitologiniuose vaizdiniuose velniai yra buvæ kalviais. Suodini, paiðini ðlubiai daræ stebuklus – visø kieèiausià medþiagà lankstë kaip panorëjæ ir kalë ið jos labai reikalingus þmonëms padargus. O geleþá gebëjo iðlydyti ið þemës – balø rûdos. Ðio sudëtingo liejininkystës bei kalvystës amato dievaièiai iðmokë ir þmones.

Kitø indoeuropietiðkos kilties tautø mitologijose ne kitaip; pavyzdþiui, graikø dievas Hefaistas, savo þaizdrà ákûræs ugnikalnio gelmëse, herojui Achilui nukalë stebuklingus ginklus. Po Lietuvos krikðto pagoniðkuosius dievaièius teko „nutremti“ á liepsningàjá pragarà, gana áprastà kalviams aplinkà. O senajame kaime kalvis – labai gerbiamas þmogus; jo netgi ðiek tiek bûdavo prisibijoma.

Ir varliø kurkimo pabaliuose nebesigirdëti: „Dievas varlei uþrakina dantis nuo ðv. Baltramiejaus“. Sakmë pasakoja, kad varlë norëjusi visus þiemkenèiø grûdus, beriamus á dirvà, suðlamðti; Dievas ir nubaudæs jà uþ godumà. Taip primenama, kad jau laikas ruoðtis svarbø svarbiausiam rudens darbui – rugiø sëjai.