Pirmàjá birþelio sekmadiená ðvæsime Tëvo dienà. Vieni ðvæs kartu su gyvais tëvais, kiti paminës jau mirusius. Tëvas, koks jis? Vaikai daþnai já vadina tëveliu, tëveliuku, tëtuðiu… Jie nori didþiuotis savo tëvu ir prieð savo bendraamþius pasigirti: mano tëvelis geras statybininkas, mano tëvelis geras vairuotojas, mano tëvelis geras mokytojas, mano tëvelis geras þmogus, ir að noriu toks bûti, kaip mano tëvelis. Ir ima sûnus pavyzdá ið tëvo - gerà ar blogà.

Keli berniukai, sutûpæ kieme prie smëlio dëþës, ðnekasi, vienas sako: að bûsiu geras mokytojas, toks kaip mano tëtis; antras sako: að uþaugæs gersiu alø ir rûkysiu. Tai mintys ið maþøjø gyvenimo - toks mûsø gyvenimas. Todël maloniai nustebina, kai pamatai parke tëvà, stumiantá vaiko veþimëlá, ar þaidþiantá kartu su sûnumi kamuoliu.


Vyrai galëtø pasipiktinti, kad jiems dëmesio skiriama maþiau (vyriðkø profesijø ðventës anaiptol nëra visø vyrø ðventës). Pirmasis birþelio sekmadienis paskelbtas Tëvo diena, taèiau, ko gero, tikrai maþa ðeimø, kuriose ði ðventë yra ðvenèiama. Galbût dël to, kad ðventës laikomos sentimentaliu dalyku, kai þmonës dalijasi savo jausmais. O vyrai ið maþens mokomi, kad tikram vyrui sentimentalumas turi bûti svetimas. Bet vyrai, kaip ir moterys, nori dëmesio, padëkos, tad tikrai nudþiugtø sulaukæ nedidelës dovanëlës ar tiesiog sveikinimo nuo savo vaikø ir þmonø.
Þodis tëvas ir jo buitiðkesnis pakaitalas tëtë ne vienoje kalboje dar yra iðlaikæs giminiðkà ðakná: latviø tçvs, mirusioje prûsø tâvs, lotynø tata, lenkø tata, anglø dad ir kt. Kai kurie kalbotyrininkai mano, kad ðis þodis yra kilæs ið vaikø kalbos, t.y. vaikai, besimokydami kalbëti, pirmiausia bando tarti nesudëtingus pasikartojanèiø priebalsiø su balsiais derinius: *tata, *atta, *ptata (plg. lot . pater). Taigi þodis tëtë, ávardijantis „gimdytojà” galëjo atsirasti ir prigyti ið vaikø lûpø.

Atkuriamas indoeuropieèiø kalbos þodis *p?tçr pirmiausia reiðkë ne tëvà kaip gimdytojà, o tëvà kaip ðeimos galvà. Ið tokios þodþio reikðmës nusakomos tëvo pareigos – tëvas turi rûpintis ðeima, jà iðlaikyti. Nuo seno áprasta, kad vyrai iðeina parneðti maisto, o moterys lieka namie priþiûrëti vaikø. Ðis darbas tarsi yra moteriðkas.
Ið tiesø psichologø nustatyta, kad vaiko auklëjimui tëvas turi didþiulæ reikðmæ. Pastebëta, kad moteriai dar tik neðiojant kûdiká, svarbu, kad tëvas uþmegztø su juo kontaktà – kalbintø ne tik þmonà, bet ir dar negimusá kûdiká. Vaikas, ypaè berniukas, perima ið tëvo daugelá savybiø, o pirmiausia, ydas, mat yra linkæs mëgdþioti savo lyties asmens labiausiai iðsiskirianèius veiksmus. Pavyzdys jam daþniausiai yra artimiausias tos paèios lyties þmogus. Taigi moteris, mananti, kad vaikà iðauklës taip, kad jis neperimtø tëvo ydø, yra gana naivi. Neveltui sakoma, kad moteris turi tekëti uþ to vyro, á kurá panaðiø vaikø nori turëti.
Yra tokiø moterø, kurios mano geriau iðauginsianèios vaikà be tëvo, nei su juo. Ið tiesø vaikas, augantis be tëvo, neiðmoksta bendrauti su prieðingos lyties atstovais. Augantis be tëvo berniukas sunkiau perima savo lyties vaidmená, nes neturi artimo þmogaus, ið kurio galëtø imti pavyzdá. Didelis vieniðos motinos dëmesys jam gali pakenkti.
Ðeimos nariø santykiai ir pasiskirstymas vaidmenimis po truputá keièiasi. Anksèiau moters pareiga buvo auginti vaikus, o vyro – aprûpinti ðeimà. Þinoma, ðis ðeimos modelis neretai sutinkamas ir dabar. Vis dëlto nemaþai ðeimø vaiku stengiasi vienodai rûpintis abu tëvai, o yra ir tokiø, kuriose motinos siekia karjeros, uþdirba ðeimai pragyvenimui, o vaikus priþiûri tëvai.
Lietuvoje iðleistas ásakymas, pagal kurá valstybë moka tam tikrà pinigø sumà auginantiems vaikus tëveliams. Tradiciniø paþiûrø vyrai ið tokiø tëvø juokiasi, laiko silpnais, nesugebanèiais susirasti darbo. Auginti vaikà ne toks jau lengvas darbas, be to, didþiulë atsakomybë – juk reikia ne tik já priþiûrëti, bet ir tinkamai iðauklëti. Gydytojai ir psichologai, be abejo, patartø, kad tëvas su vaiku praleistø kuo daugiau laiko ir tikrai neturëtø gëdyti. Graþûs þodþiai sveikinimams
 Pasveikink ðventës proga iðsiøsdamas graþø e-atvirukà