» Laukinė aborigenų bakchanalija arba Per vestuves nesipyk su piršliais. Algis Mačiukas

 TOP meniu » Pradžia » Sielai »» Skaitiniai

Keletą dešimtmečių atgal auginti mėsai ar veisti kiaules kaime buvo labai pelninga. Palyginti su tuo metu auginamų raguočių prieaugliu, išauginti kiaulę iki bekono svorio buvo daug greičiau ir dvigubai pelningiau. O kai pas mus pasirodė mėsinių kiaulių veislės landrasai, diuronai bei jorkšyrai, pardavimui auginamos kiaulės kriuksėjo kiekviename tvarte. Tai ne dabar, kada afrikinis kiaulių maras išginė kiaules iš tvartų, o kaime beaugantys vaikai kiaulę pažins tik iš vadovėlių ar zoologijos sode. Be to, globalizacija, urbanizacija, industrializacija, liberalizacija pakeitė visą civilizaciją, todėl auginti kiaules savo tvarte tapo ekonomiškai nenaudinga ir nemadinga. Tačiau šiuo pasakojimu aš neišspręsiu „pavienės kaimiškos kiauliškos“ demografijos, o savo gyvenimišką istoriją noriu parodyti kaip išgyventą, per daugelį metų ne kartą prisimintą, skaniai pasijuoktą ir šiuo metu aprašytą...

Kartu su žmona tuo metu gyvenome Puškonių kaime ir kiaules auginome nuolat, tačiau paršelius auginimui pirkdavome turguje. Kadangi iš vieno eilinio paršelių pirkimo viena kiaulaitė labai sparčiai augo, nutarėme ją auginti veislei ir net vardą buvome sugalvoję – Kriuksė. Tuo metu manėme, kad iš pat pirmos dienos mums puikiai seksis ir veislinė kiaulininkystė ne tik išlaikys mūsų šeimą, bet leis pajamas skaičiuoti abiem rankom. Kai ši kiaulaitė išaugo beveik iki 120 kg svorio ir vieną rytą pastebėjome, kad mūsų Kriuksė reikalauja jaunikio, nutarėme veikti tuoj ir dabar. Už poros namų kaimynas Kazimieras Šakarnis turėjo veislinį landrasų veislės jaunikį. Todėl kaime jokių problemų su paršavedžių kergimu nebuvo. Nuėjęs pas kaimyną sutariau, kad mūsų kiaulaitė Kriuksė kartu su jų jaunikiu sukurs romantinį pasibuvimą ir sujungs audringas širdis... Rodos, viskas paprasta – tereikia tik pristatyti Kriuksę. Tačiau mes neturėjome nei vadinamo „katuko“, nei priekabos kiaulėms vežti. Kaimynas gyveno už 100 metrų, tai atrodė, kad nėra nieko sudėtingo tokį atstumą nuvaryti „jaunąją“. Tačiau vienu momentu gimusi ir tuo metu atrodžiusi labai greitai įgyvendinama mintis pavirto sunkiai įgyvendinama problema.

O atsitiko taip...

Mūsų pamąstymas gražiai ištekinti kiaulaitę ir pristatyti ją pirmai nakčiai prasidėjo planu išleisti ją iš gardo ir vienam iš vienos pusės, kitam iš kitos ją gražiuoju nuvaryti pas jaunikį. Tačiau, vos tik atidarę gardą ir iš jo pavarę kiaulaitę, sulaukėme pasipriešinimo. Tik keletą žingsnių paėjusi link tvarto durų, ji ir vėl grįžo atgal. Tada žmona nutarė, kad reikia ją pabandyti vilioti ėdalu. Paruoštas puskibiris kasdieninio ėdalo ją gundė tiktai garde, kuriame ji augo. Tada pabandėme naudoti jėgą. Aš išstūmiau Kriuksę iš gardo ir jį uždariau. O žmona, šaukdama: „Durne, aš tau laimės linkiu“, jaunąją iš tvarto bandė išvaryti su grėbliu... Bet mūsų jaunoji, naudojant tik tokią nedidelę prievartą, nesutiko laisvai keliauti audringam širdžių sujungimui. Teko į pagalbą pasiimti kastuvą. Žmona iš vienos pusės su grėbliu, aš iš kitos pusės su kastuvu privertėme Kriuksę palikti tvartą ir uždarėme jo duris...

Bet už tvarto durų nei diplomatinės priemonės, nei naudota nedidelė prievarta laukiamo rezultato nedavė, ir tvarte prasidėjusi galios operacija tęsėsi toliau... Mūsų su žmona jungtinės pajėgos, ginkluotos tik sodo įrankiais, šios operacijos metu buvo visiškai nugalėtos. Mes negalėjome jos pavaryti nė metro toliau nuo tvarto durų, o mylima kiaulaitė per dešimt minučių tapo klastingu priešu. Be to, 120 kilogramų priešas parodė pusiausvyros stebuklus, o protingai naudodama pasipriešinimo taktiką ji visiškai sutriuškino mūsų šeimynines pajėgas... Vienu metu aš jau buvau susitaikęs su pralaimėjimu ir žmoną bandžiau įtikinti, kad tų kuilių ji ir vėl ieškos, va tada ir nuvarysime. Tačiau žmonos ryžtas, pralaimėjus mūšį, nepralaimėti karo buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus... Žmona įsakmiu balsu man liepė eiti pas kaimyną Kazimierą ir pasikviesti jį į pagalbą, o kad mūsų jaunoji nepabėgtų, ją įleidome atgal į tvartą.

Kaimynas labai greitai suprato susiklosčiusią situaciją ir, užsimetęs chalatą su „Pasvalio alaus“ reklama, išskubėjo man iš paskos. Kazimierui visą mano išpasakotą vestuvinės kelionės taktiką pakartojo ir mano žmona. Akivaizdžiai matėsi, kad kaimynas galvoja ir kurpia planus būsimai jaunosios kelionei pas jaunikį, nes, pakėlęs kepurę, ne vieną kartą kasėsi savo plikę... Kiek supratau, planas atsirado, nes veidas pralinksmėjo, pradėjo blizgėti akys ir, pasisukęs į žmonos pusę, jis paklausė, ar mano pati turi degtinės. Pirma mano mintis buvo, kad kaimynui reikia „ant drąsos“, ir su šia mintimi atėjo kita, kad galimai ir man liks taurelė. Žmona atsakė, kad yra, tada buvo kita kaimyno komanda: paruošti ketvirtį kibiro kiaulės ėdalo.
Kai žmona paruošė užsakytą ėdalą, kaimynas į kibirą įpylė pusę butelio degtinės. Tačiau Kriuksė tik pauostė ir suprato klastingą mūsų planą. Kita kaimyno Kazimiero komanda buvo ant aliejaus pakepinti svogūnų ir įmaišyti į ėdalą. Planas pavyko, o kiaulaitė, išėdusi jauką, pralinksmėjo, pradėjo uostinėti geradarį kaimyną ir tvarte paskui jį sekioti. Kaimynas buvo patenkintas savo sumanymu, todėl pasiūlė likusią degtinės dalį išgerti mums patiems. Nors žmona į tai žiūrėjo skeptiškai, tačiau priešintis geradariui kaimynui nebuvo kaip, todėl mes labai greitai įveikėme tai, kas liko nuo kiaulės būsimos vestuvinės kelionės vaišių...
Buteliui ištuštėjus, abu su kaimynu nusprendėme, kad reikia daryti tvarto duris ir jaunąją varyti pas jaunikį. Tačiau, tik atidarius duris, mūsų jaunoji palikti tvartą pasipriešino dar su didesniu agresyvumu negu iki tol. Pasirodo, kad įmaišyta į ėdalą degtinė suteikė daugiau drąsos priešintis mūsų sumanymui, o jos kriuksėjimas pavirto agresyviu puolimu, skleidžiant garsą, panašų į garsų knarkimą.

Tada kaimyno pamokyti aprišome kiaulę diržu – pradžioje per pilvą, per priekines kojas, per galvą – ir palikome laisvus du virvės galus, kad būtų galima ją valdyti: vienas virvės galas vienoje pusėje, kitas kitoje. Tuo metu man atrodė, kad kaimyno sprendimas yra toks protingas, kad tokiu būdu kiaulaitę galėsime laisvai vesti ten, kur reikia. Kol rišome kiaulaitę, mintyse džiaugiausi, kad esu unikalus homosapiens, tai yra dvikojė evoliucijos viršūnė, ir kad tik tokie kaip mes su kaimynu Kazimieru dominuojame šiame pasaulyje ir sugebame ne tik sutramdyti gyvūnus, bet ir pastatyti buveinę savo poreikiams, kurti prasmingesnį gyvenimą ateities kartoms, skristi į kosmosą, o mūsų sumanus protas ir intelektas yra galingas įrankis bei pagalbininkas visose gyvenimo srityse...
Pabaigus rišti, virvių galus tvirtai apsivyniojau ant abiejų rankų, žmona atidarė tvarto duris, o kaimynas kiaulaitei pasuko uodegą.

O dieve... Nei sumanus protas, nei intelektas nepagelbėjo, ir aš, nesugebėjęs sutramdyti kiaulaitės bei neišlaikęs pusiausvyros, pasijutau ne dvikoju homosapiens, bet gulinčia ir smarkiai kiaulės buksyruojama būtybe... Kiaulaitė tempė mane tokiu greičiu, kad mano žmona, jaunystėje 1 km įveikdavusi per 3 minutes, nuo jos tuoj pat atsiliko. O kaimynas tik stovėjo ir nesuprasdamas, kas čia darosi, stebėjo... Tik labai gaila, kad kiaulaitė mane tempė ne į tą kaimo pusę, kur turėjo įvykti audringų širdžių susijungimas, o į priešingą. Tačiau vis dėlto sportinės formos ir treniruočių stoka labai greitai įveikė mūsų jaunąją ir ji uždususi atsisėdo ant užpakalio...
Gerai, kad tuo metu buvo ruduo, todėl vėsokas oras gaivino, tačiau įniršio skleidžiamas kiaulaitės kriuksėjimas su knarkimu sumažėjo labai nežymiai. Įvertinę situacijos rimtumą, apibendrinę ir suskaičiavę patirtus nuostolius (suplėšyti mano darbiniai rūbai ir prakiurę rankų delnai, neįskaitant butelio degtinės...), pailsėję visi trys priėmėme loginį sprendimą ir parengėme naują planą. Nutarėme į pagalbą pasikviesti vokiečių aviganį Barsą, kuris draskėsi voljere ir siūlėsi pagalbon. Planas buvo paprastas: su Barsu pavaikome kiaulaitę, kad ji pavargtų, ir po to už virvių tempiame pas jaunikį.

Tolesni įvykiai vystėsi greitai. Išleidus iš voljero Barsą, kiaulaitė visai pasiuto ir pasileido į kaimo gilumą. Besivydamas Barsas, kiek tik galėdamas, taikėsi jai pagriebti už užpakalinių kojų. Aš bėgau iš vienos pusės, žmona iš kitos. Kaimynas bėgo iš paskos, prilaikydamas ją už virvių. Gaila, kad tuo metu nebuvo išmaniųjų filmuojančių telefonų... Skaitydami šią vietą, pabandykite įsivaizduoti „linksmybes“, kurias kažkas nufilmuoja ir įdeda į Youtube pavadinimu „Tikra aborigenų laukinė bakchanalija“... Tokia filmuota medžiaga susilauktų šimtus tūkstančių peržiūrų ir „laikų“. O jeigu žiūrovams paaiškintume, kad tai vestuvinė procesija, tai besiregistruojančių dėl palikuonių būtų pilnas internetas.

Taip mes ją vaikėme beveik tris valandas. Kiaulaitė tai parklupdama, tai atsistodama davėsi iš vieno kaimo galo į kitą. Lodydami viso kaimo šunis, pusiau einančią, pusiau tempiamą kiaulaitę pagaliau pristatėme jaunikiui. Vilkdami kojas, suprakaitavę ir suvargę su žmona grįžome namo supratę, kad dieną pragyvenome neveltui ir kad mes kaip tikri homosapiens įrodėme savo pranašumą prieš gyvūnus. Tačiau tapti turtingiems nepavyko: po „meilės nakties“ mūsų Kriuksė palikuonių nesusilaukė...
Po kurio laiko, kepdami kraujinius vėdarus, pasikvietėme kaimyną Kazimierą ir, prisimindami šią istoriją, smagiai pasijuokėme...
Senas vestuvinis prietaras sako, kad per vestuves nesipyk su piršliais – vaikų neturėsi. Prietaras visiškai pasitvirtino...

[Atsiuntė: Algis]

  Algio Mačiuko eilėraščiai

 Rekomenduojami video..

  • Eric Standley menas

    ..... Eric Standley - amerikiečių menininkas, gimęs 1968 m. Masačusetse (Massachusetts), kuriantis įspūdingas bei sudėtingas daugiasluoksnias pjaustyto popieriaus

    Kategorija: Sielai

  • Eilėraščiai apie žiemą

    ..... Šiaurys už lango ūžė: Žu žu! Žu žu! Žu žu!– Balta žiemužė atėjo pamažu... O jos vaikučiai laukė su slidėmis kieme...

    Kategorija: Sielai

  • Eilėraščiai apie rudenį

    ..... Vėtra šėlo, o šėlimas fėjos, O siutimas, ak tu! Ir ruduo šakose glamonėjos – Meilė rudenio naktų...

    Kategorija: Sielai

  • Snaigės iš karštų klijų

    ..... ... lengvai ir paprastai padaromos snaigės, žinoma tam reikėtų turėti karštų klijų pistoletą, bei žinoma pačių klijų strypelių o trafaretų atrasite čia, tereiks atsispausdinti, nors aišku snaiges

    Kategorija: Šventėms

  • E-atvirukai mokytojams

    ..... gražūs ir šilti e-atvirukai, palinkėjimai mokytojų dienos proga - juk mokytojai padeda tiesti Jūsų kelią į gyvenimą, tad nepamirškite savo mokytojų, savo pirmosios mokytojos (o) :)

    Kategorija: Draugams

  • Gražiausios bažnyčios Lietuvoje

    ..... juk bažnyčios vieni iš įspūdingiausių pastatų argi ne taip?

    Kategorija: Akims

Siūlome paskaityti

  • Ypatinga 2021-ųjų metų diena!..... pasirodo.. 2021-aisiais metais, turėsime vieną ypatingą dieną, kuri turbūt labiausiai apaugusi mitais ir prietarais, kai nieks nesiseka, viskas krenta iš rankų ir pan...
  • Aleksoto funikulierius..... Aleksoto funikulierius – vienas iš Kauno simbolių, vienas iš dviejų Kauno keltuvų, bei vienas iš seniausių veikiančių keltuvų Europoje, veikia nuo 1935 m, jungia Aleksoto kalno papėdę su Linksmadv

    Warning: mysql_num_rows(): supplied argument is not a valid MySQL result resource in /home/laimaa/domains/ltvirtove.lt/public_html/straipsniai.php on line 1309

 DĖMESIO! Jei radote netikslumų ar klaidų, ar norėtute tiesiog pasidalinti savomis mintimis, idėjomis ar šiaip - brūkštelkit mums :))

Kas pasaulyje stipriausia..... SAKOMA: stipriausia geležis, tačiau ją pasirodo gali išlydyti ugnis.. ugnis stipri, bet ją, pasirodo užgesina vanduo..
Graikų mitologija..... sudaryta iš daugybės pasakojimų apie graikų dievus ir didvyrius. Šie pasakojimai sklido iš lūpų į lūpas. Dėl tikslių rašytinių šaltinių nebuvimo, graikų mitologijos tyrinėtojai bandydami atkurti
Eilėraščiai apie vampyrus..... Jie pasirodo, kai tu nesitiki, Jie atrodo, kaip suvenyrai, Jie gražūs, tobuli ir paslaptingi, Nes jie yra vampyrai...