» Vynuoginė sraigė :: Moliuskai
Jūs esate »
Pradžia »
Pomėgiams » Gyvūnų pasaulis »
Temos »» Įvairūs gyvūnai
Vynuoginė sraigė (lot. Helix pomatia, vok. Weinbergschnecke) 4-5 cm dydžio pilvakojų (Gastropoda) klasės moliuskas. Jos giminaičiai yra visokie plėšrūs jūros moliuskai ir plikažiauniai bei keletas smulkmių. Kiautas su 4-5 apvijomis, įvairiais atspalviais ir 3-5 neaiškiomis juostelėmis. Pati sraigė didelė, nuo rudos iki pilkos spalvos, su labai plačia koja, kūno paviršius raukšlėtas.
Vynuoginė sraigė dar vadinama Burgundiška sraige, kamuolinė sraige, Romos sraige, mėnulio sraige, valgomąja sraige. Sraigė užauga per 12-18 mėnesių. Laisvėje išgyvena iki 7 metų, o nelaisvėje - iki 12 m. Švedijoje užregistruota sraigė, išgyvenusi 35 metus. Deda 30-80 kiaušinėlių.
Vynuoginė sraigė moksliškai vadinama Helix pomatia. Ji turi puikų skeletą, vadinamą kriaukle, kuri saugo gležną gleivėtosios kūną ir neleidžia jai išdžiūti. Kūną sudaro galva su čiuopikliais ir akimis, liemuo ir koja. Koja turi platų, pado formos, pagrindą, kurio pagalba šliaužia. Liemuo susuktas kriauklėje. Galvoje yra 1-2 poros čiuopiklių ir akys, kurios būna čiuopiklių viršutinėje ir apatinėje dalyje.
Sraigė yra gleivėta, kad geriau judėtų ir priliptų prie pagrindo . Ji šliaužia sutraukinėdama koją iš priekio atgal.
Sraigė yra pakankamai vikri, kad per naktį galėtų nušliaužti nuo stalo drauge su sraigės formos lipnia juosta ir užmigti ant kilimo. Sraigės buvimo vietą galima nustatyti pagal gleivėtą taką.
Vynuoginė sraigė yra hermafroditė. Tai reiškia, kad ji belytė (na, tiksliau dvilytė). Yra keletas pilvakojų, kurie esti skirtalyčiai, bet vynuoginės sraigės tik hermafroditės. Sraigių tuoktuvių ritualas vienas keisčiausių gyvūnų pasaulyje. Jos suartėja ir sraigiškai svaido meilės strėles (tai yra viena jų poravimosi dalių). Kiaušinius sraigė sukiša į dirvos duobes.
Sraigės burnoje yra į dildę panaši trintuvė, arba radulė. Vietoj susidėvėjusių jos dantukų užauga nauji. Radulė atsiveria į stemplę. Toliau yra skrandis ir žarnynas. Sraigė mėgsta lapus, salotas. Sraigė gali mėginti įkasti, bet tam ji per silpna, nebent būtų labai didelė sraigė, o tokių irgi yra, bet jos negyvena Lietuvoje. Sraigė neėda lapų, kuriuos apdirbo. Taip pat ji neėda savo apgleivėtų lapų. Kai sraigė ėda, girdisi, ypač jei būna labai alkana. Taip pat girdisi, kai sraigė krenta nuo stalo, ypač, jei su savimi tempiasi kokį nors daiktą. Sraigės turbūt nemato tamsoje. Sraigė turi šiokią tokią nervų sistemą. Ją galima prijaukinti ir gana greit ji pripranta prie glostymo ir baksnojimo pirštais.
Vynuoginė sraigė turi daug giminaičių. Tai moliuskas Hexabranchus, kuris gyvena Australijos didžiajame barjeriniame rife ir neturi nei kriauklės, nei mantijos, yra žavaus rusvo atspalvio su baltom dėmėm ir panašus į neskanų blyną.
Sparnakojė sraigė turi irklus. Jais ji iriasi. Australijoje gyvena toks moliuskas su gelsva kriaukle ir dryžuotu kūnu (koja). O štai labai nejudrios sraigės kaliptrėjos gyvena vienos ant kitų. Jų lytis su amžiumi kinta, mat apačioje įsikuria patelės, o viršuje patinai.
Suaugęs individas sveria 22-45 gr, o jauniklis- 0,25-0,40 gr.
Randama krūmuose, parkuose, retuose miškuose, soduose ant medžių. Beto jau pradedamas ir auginti. Minta kai kuriais žemesniaisiais grybais ir kerpėmis bei apie 30 Lietuvoje augančių augalų rūšimis. Tačiau labiausiai mėgsta kiaulpienes bei dilgėles.
Yra manoma, kad XVIII a. į Lietuvą vynuoginės sraigės buvo atvežtos iš Prancūzijos ir išplatintos didesnių dvarų parkuose ir miškuose, todėl ir dabar dažnai aptinkamos.
Nors soduose dažnesnės - sodines šilasraiges. Dažniausiai jos būna gelsvai dryžuotomis kriauklėmis. Jos taip pat maitinasi augalais.
Taip pat sutinkama ir Kūdrinukė Europos gėlavandenė sraigė.
Tinkamai paruošta, vynuoginė sraigė yra valgoma, tačiau pas mus nėra tokia populiari, gal dėl to... kaip bebūtų - tai šliužas...
Vynuoginė sraigė