Pelenų diena arba Pelenija - tai pirmoji diena po Užgavėnių. Šią dieną bažnyčiose būdavo šventinami pelenai, gauti sudeginus praėjusių metų verbas. Pelenai barstomi žmonėms ant galvų primenant krikščionišką tiesą: iš dulkės gimei, dulke ir pavirsi.
Pelenų paprastai tikintieji parnešdavo ir namo - namiškiams ant galvų pabarstyti. Pelenai ir dulkės, kurie hebrajų kalba vadinami labai panašiais žodžiais (heper ir hapar), Biblijoje turi dvi reikšmes. Kaip jau minėjome, jie yra atgailos, liūdesio ženklas. Tačiau jie taip pat, simbolizuoja ir trapų, trumpą žmogaus gyvenimą, jo mirtingumą, jo išnykimą
Pelenija nuo seno laikoma pirmąja pavasario diena, mat Užgavėnių metu būna išvaroma žiema.
Nuo šios dienos prasideda gavėnios periodas - 40 dienų - kai negalima valgyti mėsos. Jis trunka iki pat Velykų. Sakoma, kad šiuo periodu negalima valgyti mėsos, o tik tai, kas nuo Užgavėnių tarp dantų liko. Gavėnios periodu nebuvo leidžiama linksmintis: dainuoti, rengti šokių, vestuvių, kitų iškilmių...
Kai kur buvo paprotys į namus įritinti medinę trinką ar įsivesti silkę (pririštą prie virvelės). Mat Pelenų dieną buvo nepatariama vaikščioti į svečius, o jei jau eini, įsiritink trinką arba įsivesk pirma savęs silkę. Įritinta trinka turėjo padėti geram linų derliui. Silkė simbolizavo prasidedantį gavėnios laikotarpį.
Tradiciškai Pelenų dienos rytą dieną patariama gerai išsimiegoti keltis ne anksčiau, kaip su šviesa. Po to verta gerai išsivalyti namus: išplauti indus, langus.