Kirmėlinė

Šventėms » 2025 metų kalendorius » Mėnesiai » Šiandien » Katalikų šventės » Skaitiniai

Mūsų protėvių sakoma, kad sausio 25 d. iš žiemos miego atsibundanti meška (barsukas, ežys) ir apsiverčia ant kito šono. Liaudies tikėjimai aiškiai rodo šį kalendoriaus tašką buvus virsmo į naują būseną tašku. Buvo manoma, kad šią dieną gyvatės (kirmėlės, žalčiai) atgyja ir iš girių šliaužia į namus krikštyti (paragauti) valgių; tuo pat tikslu būdavo pažadinami ir naminiai žalčiai. Užtat kai kur ši diena dar vadinama Kirmėline, Kirmių diena ir Krikštais. Dar kiti senoviniai šventės pavadinimai - Kumeliuko krikštynos ir Pusiaužiemis, Viduržiemis. Krikštai prieškrikščionišku požiūriu laikoma pusiaužiemio švente ir, turint galvoje istorinius ir geografinius kaitaliojimus, ši šventė buvo bandoma tapdinti net su keturiomis bažnytinėmis šventėmis: su šešta sausio, dvidešimt penkta sausio, antra vasario ir su kilnojamu pusgavėniu. Krikštinti visų pirma reiškia „pradėti pirmą kartą ką daryti“ (paragauti, paliesti; surišti 4 pėdus, pradėjus statyti gubą). Abstrakti krikšto, kaip „pradžios“ sąvoka, pritaikyta erdvei, duoda šiai šakniai kitą prasmę - taškas kaip vieta, iš kurios prasideda, išeina dvi ar kelios tiesės (kertė prie stalo, krikštasuolė; krikštkelis - kryžkelė; krikštavonė - kryžma; krikštas - kryžius; ir t. t.). Dar viena krikštinimo reikšmė - pagerinti (gardinti, skaninti).

Šitoks krikšto, kaip visa ko pradžios (su „pagerėjimo“ bruožu) prasmės išsiaiškinimas papildo ir Krikštų kaip šventės supratimą: tai nėra vien tik pusiaužiemio, vienų metų pakeitimo kitais, bet drauge - ir ypač - metų pradžios, metų atsivertimo (plg. su Sauliaus atsivertimu į Paulių) į gerąją pusę šventė. Dabar įmanoma suprasti ne tik krikšto („pradėjimo“, „pagardinimo“) sąvokos išplėtimą ir žodžio pritaikymą Kristaus mokymo priėmimui pavadinti, bet ir žodžio krikščionybė, susidariusio iš dviejų šaknų - graikiško xrist- ir lietuviško krikšt- - dviprasmiškumą. Krikščionybė reiškė ne tik „christianizmo“ įvedimą, bet ir „krikščionėjimą“ - naujos eros, bet įsirašančios į natūralią ciklinio laiko sampratą, pradžią. O krikštas, „krikštijimasis“, buvo suprastas ne tik kaip naujo meto pradžia, bet ir jo pagerinimas. Net ir pagrindinis naujos religijos simbolis - kryžius buvo priimtinas ir suprantamas, kaip naujos krypties gyvenime ženklas - krikštas.

Pagal archajiškąjį kalendorių Naujieji metai prasidėdavo trečiąja žiemos jaunatimi. Tai Kumeliuko krikštynos arba Krikštai. Per šią šventę žadinama gyvybė: papurtomos žiemos šaltyje sustingusios obelys, pabeldžiama į apsnigtus avilius. Kaip aprašo XVI a. autorius J. Lasickis, būdavo pažadinami ir troboje laikomi žalčiai, kviečiant juos paragauti apeiginių valgių. Pasak mitologinių sakmių, gyvačių karalius geba pasiversti nirtulingu kumeliu. Per Kumeliuko krikštynas vaišinamasi apeiginiu patiekalu, savotiškais pyragiukais – „kamukais“ iš žirnių aguonų, kanapių ir medaus. Jį pagamina netekėjusios merginos ir kviečia bernus vakaroti iki pat išnaktų.

Gražūs žodžiai sveikinimams..

Gražūs žodžiai Šv. Velykų proga » ... Žalsvo pumpuro plyšimo.. Mažo paukščio sugrįžimo.. Sidabrinio katinuko.. Debesėlio balto pūko.. Džiaugsmo, saulėtų Vėlykų Ir kitų gražių dalykų.. Su Šv. Velykom.