Mûsø protëviø sakoma, kad sausio 25 d. ið þiemos miego atsibundanti meðka (barsukas, eþys) ir apsiverèia ant kito ðono. Liaudies tikëjimai aiðkiai rodo ðá kalendoriaus taðkà buvus virsmo á naujà bûsenà taðku. Buvo manoma, kad ðià dienà gyvatës (kirmëlës, þalèiai) atgyja ir ið giriø ðliauþia á namus krikðtyti (paragauti) valgiø; tuo pat tikslu bûdavo paþadinami ir naminiai þalèiai. Uþtat kai kur ði diena dar vadinama Kirmëline, Kirmiø diena ir Krikðtais. Dar kiti senoviniai ðventës pavadinimai - Kumeliuko krikðtynos ir Pusiauþiemis, Vidurþiemis. Krikðtai prieðkrikðèioniðku poþiûriu laikoma pusiauþiemio ðvente ir, turint galvoje istorinius ir geografinius kaitaliojimus, ði ðventë buvo bandoma tapdinti net su keturiomis baþnytinëmis ðventëmis: su ðeðta sausio, dvideðimt penkta sausio, antra vasario ir su kilnojamu pusgavëniu. Krikðtinti visø pirma reiðkia „pradëti pirmà kartà kà daryti“ (paragauti, paliesti; suriðti 4 pëdus, pradëjus statyti gubà). Abstrakti krikðto, kaip „pradþios“ sàvoka, pritaikyta erdvei, duoda ðiai ðakniai kità prasmæ - taðkas kaip vieta, ið kurios prasideda, iðeina dvi ar kelios tiesës (kertë prie stalo, krikðtasuolë; krikðtkelis - kryþkelë; krikðtavonë - kryþma; krikðtas - kryþius; ir t. t.). Dar viena krikðtinimo reikðmë - pagerinti (gardinti, skaninti).

Ðitoks krikðto, kaip visa ko pradþios (su „pagerëjimo“ bruoþu) prasmës iðsiaiðkinimas papildo ir Krikðtø kaip ðventës supratimà: tai nëra vien tik pusiauþiemio, vienø metø pakeitimo kitais, bet drauge - ir ypaè - metø pradþios, metø atsivertimo (plg. su Sauliaus atsivertimu á Pauliø) á geràjà pusæ ðventë. Dabar ámanoma suprasti ne tik krikðto („pradëjimo“, „pagardinimo“) sàvokos iðplëtimà ir þodþio pritaikymà Kristaus mokymo priëmimui pavadinti, bet ir þodþio krikðèionybë, susidariusio ið dviejø ðaknø - graikiðko xrist- ir lietuviðko krikðt- - dviprasmiðkumà. Krikðèionybë reiðkë ne tik „christianizmo“ ávedimà, bet ir „krikðèionëjimà“ - naujos eros, bet ásiraðanèios á natûralià ciklinio laiko sampratà, pradþià. O krikðtas, „krikðtijimasis“, buvo suprastas ne tik kaip naujo meto pradþia, bet ir jo pagerinimas. Net ir pagrindinis naujos religijos simbolis - kryþius buvo priimtinas ir suprantamas, kaip naujos krypties gyvenime þenklas - krikðtas.

Pagal archajiðkàjá kalendoriø Naujieji metai prasidëdavo treèiàja þiemos jaunatimi. Tai Kumeliuko krikðtynos arba Krikðtai. Per ðià ðventæ þadinama gyvybë: papurtomos þiemos ðaltyje sustingusios obelys, pabeldþiama á apsnigtus avilius. Kaip apraðo XVI a. autorius J. Lasickis, bûdavo paþadinami ir troboje laikomi þalèiai, kvieèiant juos paragauti apeiginiø valgiø. Pasak mitologiniø sakmiø, gyvaèiø karalius geba pasiversti nirtulingu kumeliu. Per Kumeliuko krikðtynas vaiðinamasi apeiginiu patiekalu, savotiðkais pyragiukais – „kamukais“ ið þirniø aguonø, kanapiø ir medaus. Já pagamina netekëjusios merginos ir kvieèia bernus vakaroti iki pat iðnaktø.