» Viduramþiø teatras

 TOP meniu » Pradþia » Ádomybës » Ar þinai? » Temos

 Dabar skaitote » Ar þinai? »» istorija

Viduramþiø teatras ir dramaturgija buvo gerokai primityvesni palyginti su antikos laikais. Smulkesnieji vaidinimai ið dalies atsirado ið krikðèioniø pamaldø, baþnytinës liturgijos (pavyzdþiui, dialoginës giesmës ir replikos tarp dvasininko ir choro, vaizdingos Biblijos teksto pantomimos, rodomos netoli altoriaus). Dël tos prieþasties ankstyvoji (X-XI a.) viduramþiø drama yra vadinama liturgine.

XII a. vaidinimai dar labiau paplito. Didëjantis publikos dëmesys vertë juos kartoti ðventoriuje ar miesto aikðtëse. Nuo lotynø pereita prie tautiniø kalbø, vaidinimuose pradëjo dalyvauti nebe dvasininkai, o paprasti miestieèiai, ypaè amatininkai. XIII a. teatrinæ veiklà visai perëmë cechai. Paprastai vaidinimai buvo rengiami per baþnytines ðventes.

XIV-XV a. drama supasaulëjo. Vaidinimas, á kurá anksèiau buvo þiûrima rimtai, palengva virto liaudies pasilinksminimu. Sceninis apipavidalinimas buvo itin sàlygiðkas. Miesto aikðtëje pastatytoje simultaninëje scenoje vienu metu buvo vaizduojamos kelios menkai dekoruotos veiksmo vietos – prie jø padëdavo lenteles, pavyzdþiui, „Paryþius”, „Jeruzalë” ir kt. Treèiame, ypatingame lygmenyje bûdavo „dangus”, „þemë” ir „pragaras”. Scenos skylëse ásitaisydavo nuodëmës, kilnios sielos virvëmis bûdavo kilstelimos „dangopi”. Judamàjà scenà sudarë veþimais traukiamos platformos, kurios (pavyzdþiui, kaip baþnytiniø ðvenèiø procesijos dalis) grieþta tvarka pravaþiuodavo pro publikà ir kiekvienoje vietoje buvo suvaidinama kokia nors scena.

Ið bibliniø epizodø sudarytos pjesës buvo vadinamos misterijomis (lot. ministerium – tarnyba). Seniausioji iðlikusi misterija „Vaidinimas apie Adomà” (XII a. vidurys) vaizduoja Adomo ir Ievos nuopuolá. Sujungus atskirus epizodus XV a. Prancûzijoje susiklostë dideli misterijø ciklai. Ankstyviausia ið jø – „Senojo testamento misterija”, kurià sudaro 40 savarankiðkø vaidinimø, atspindinèiø visus svarbiausius Senojo testamento ávykius.

Mirakliø (lot. miraculum – stebuklas) tematika buvo nepaprasti apaðtalø ir Dievo Motinos darbai. Á juos buvo ápinama daug istoriniø padavimø, panaudojami ir populiarûs riteriniø romanø nuotykiø motyvai bei fantastika. Pirmiausia minëtinas prancûzø raðytojo Rutebeufo (Riutbefo) „Miraklis apie Teofilá” (XIII a.); tai, matyt, pirmas kûrinys, kuriame vaizduojama þmogaus ir velnio sutartis, t.y. panaudota sielos pardavimo nelabajam tema. Ðio miraklio pagrindas – legenda apie vienos Maþosios Azijos vyskupystës ekonomà Teofilá, kuris buvo melagingai apkaltintas ir atleistas ið pareigø, todël supykæs ëmë ieðkoti velnio pagalbos. Pjesë gyvai perteikia Teofilio svarstymus ir abejones. Velnio priesakuose Teofiliui slypi ironiðkos uþuominos apie tai, kaip tapti turtingam ir susilaukti þemiðkos sëkmës. XVI a. pabaigoje apie sielos pardavimà velniui pasakoja vokieèiø liaudies knyga „Daktaras Faustas”. Ið jos Shakespeare’o laikø dramaturgas Christopheris Marlowe (Kristoferis Marlou) paëmë temà savo pjesei „Tragiðka daktaro Fausto istorija”. Kiek vëliau, remdamasis ávairiais ðaltiniais, ðá motyvà savaip traktavo didysis ispanø baroko dramos kûrëjas Calderonas (Kalderonas) pjesëje „Stebuklingasis magas”. Viskà paskui susintetino Goethe savo „Fauste”.

Treèiasis ið pagrindiniø viduramþiø dramos þanrø buvo moralitë; tai pamokomo pobûdþio pjesë, kurioje veikia daug alegoriniø veikëjø (kaip ir anksèiau paraðytame „Roþës romane”).

Vëlesniuose mirakliuose gausu komiðkø nutikimø. XIV-XV a. Prancûzijoje ir Vokietijoje labai populiarûs saviti farso ir soti þanrai; ðiø þanrø dramas Paryþiuje, pavyzdþiui, vaidino pusiau profesionali trupë „Nerûpestingi vyrukai”, kurià sudarë jauni apsiðvietæ þmonës bei studentai.

Farsai (pranc. farce – pokðtas, komiðkas vaidinimas) – tai trumpos aðtriai komiðkos buitinës pjesës, kuriø nuolatiniai veikëjai buvo nuodëmingas vienuolis, pedantiðkas advokatas, pagyrûnas kareivis, neiðtikima þmona ir kt. Þinomiausias prancûzø farsas – anoniminis „Ponas Patelenas”.

Soti, arba komedijose apie kvailius (pranc. sot – kvailys, bukagalvis), tekstas buvo improvizuojamas, o po juoko, pasimaivymo skraiste slypëdavo aðtri politinë satyra; tokias soti kûrë, pavyzdþiui, XV a. pabaigos raðytojas Pierre’as Gringoire’as (Pjeras Grenguaras), kurá Victoras Hugo pavertë romano „Paryþiaus Dievo motinos katedra” personaþu.

Vëlyvøjø viduramþiø komiðkasis teatras, regis, labai panaðus á Italijos Renesanso (XVI a.) populiariàjà commedia dell’arte (komedija del arte).

Komedija del arte | © Rijksmuseum | wikipediaR E K O M E N D U O J A M EKaip paprasèiau “iðgyventi” mënesines?

..... Jeigu norite, kad mënesinës keltø kuo maþiau diskomforto - pirmiausia reikia pasirûpinti tinkamomis higienos priemonëmis. Paketai ðiuo metu vadinami atgyvena. Labiausiai peikiami dël to, kad jie i

Kaip pritraukti pinigus?

..... ar þinai, kad nevietoje padëta kepurë, gali atbaidyti tavo milijonà

Ilgiausias tiltas senovëje

..... Kaip pasakoja Istorijos instituto Etnologijos skyriaus vedëjas dr. Þilvytis Ðaknys, nors Grigaliaus kalendorius buvo ávestas 1586 m., taèiau nuo 1800 m. carinës Rusijos valdomoje Lietuvos dalyje v