» Legenda apie Obelius :: Obeliai :: Legendos ir Padavimai

 TOP meniu » Pradžia » Sielai »» Skaitiniai

Seniai seniai gyveno neturtingas dėdulė. Jis turėjo labai gražią dukterį vardu Anę. Apšiurusi jo trobelė stovėjo ant upelio kranto, o jos pašalyje kerojo obelis-Anės kraitis.

Sklido gandai, kad jaunystėje tam neturtėliui dukterį padovanojusi laumė, užtat ji esanti tokia graži. Mergaitė visus stebino savo dailumu. Bet laimės neturėjo. Kai atėjo metas tekėti, niekaip negalėjo ji išsirinkti jaunikio.

Kas tik atvažiuoja pirštis, tas jai nepatinka.

Pasitaikė ir tokių jaunikių, kurie išvydę skurdą praeidavo pro šalį.

Ilgainiui ne tik tėvas, bet ir pati Anė pamatė, kad jau nėra iš ko rinktis. Pradėjo ji nuolankiau žiūrėti į jaunikius. Bet vis tiek laimės neturėjo. Kiek kartų sutarė vestuves, tiek kartų jos iširo. Pagaliau Anė pasiryžo, kas pirmas pasipirš, už to ji ir tekės. Kitą dieną grįždama iš miško mato, ateina jaunikaitis. Ir toks gražus, kad rodos, gražesnio jau nebegali būti. Tas jaunikaitis nusilenkė Anei iki žemės. Bet neištarė nė žodžio ir pasuko į pelkyną. “Neik, ten liūnas, įklimpsi!” - perspėjo Anė. Bet jaunikaitis neatsiliepė ir nepaklausė. Tuo pat metu tik blykst, sužaibavo.

Ir sudundėjo griaustinis juodame debesy. Suūžė audra. Per lietų nepamatė Anė, kur dėjosi tas bernužėlis. Sušlapusi parbėgo namo.

Audra nerimo visą naktį, bet rytas išaušo giedras ir gražus. Anė nuėjo prie upelio velėti skalbinių. Įbrido vandenin ir staiga mėlyna mėlyna pasidarė, lyg dangus būtų nusileidęs. Pakelia akis - gi ant upelio kranto stovi tas jos bernužėlis. Rankoje laiko rugiagėlių glėbį ir svaido jai žiedus į upelį. Norėjo Anė jį prakalbinti ir padėkoti už gėles. Bet kol sugalvojo ką reikėtų sakyti žiūri, kad jau jo nebėra.

Vakare dar keisčiau tas jaunikaitis pasirodė. Anė sėdėjo po obele. Dangus jau buvo žvaigždėtas. Virš upelio kilo rūkas. O kai patekėjo mėnulis, tiršta migla apgaubė kiemą. Tik girdi, šlept šlept kažkas ateina. Šviesus lyg žiburys praėjo tas jaunikaitis pro šalį, o iš paskos jį nusekė ožka.

Taip prasidėjo nuolatiniai susitikinėjimai.

Vienaip ir kitaip Anė matydavo tą jaunikaitį kasdien. Bet neištarė jis nė vieno žodžio. “Tur būt jis bus nebylys”, nusprendė Anė. Bet tą pačią dieną vakare išgirdo dainuojant. Sukluso ir nubėgo pažiūrėti prie upelio. O ten jos gražuolis tarp karklų traukia dainą. Balsas kažkoks negirdėtas, o kai išsižioja, nesimato baltų dantų. Dar labiau nustebino dainos žodžiai: “Greitai parvesiu į namus savo Anę, baltą ožkelę. . . Neištrūks, nepabėgs jau iš mano rankelių. . .”

Išsigandusi nubėgo Anė pas senelę žynę ir papasakojo nuotykį. “Tai klajūnas - vandenis. Jis ieško sau vietos poilsiui ir nori turėti žmoną. Šiukštu, nežiūrėk į jį, kad tavęs neapžavėtų ir nenutrauktų į vandens bedugnę”, perspėjo senelė. Anei net plaukai ant galvos pasišiaušė. Juk ji ištisą vasarą, kur tik sutikusi, spoksojo į tą gražų bernelį. Dabar bijojo ir į tą pusę pasižiūrėti.

Atėjo žiema ir bastūnas vandenis dingo. Tik nežinia kas pradėjo baladotis už trobelės durų, ūžaut pakraigėje arba staugti prie upelio. Išėjęs kieman tėvas rasdavo tai akmenis atridentus prie slenksčio, tai rąstus nutemptus į balas, tai malkas išbarstytas ant tako.

Tą žiemą vėl atvažiavo pas Anę piršliai. Šiuo kartu skubiai ji sutarė vestuves, norėdama greičiau išsidanginti iš šito pelkyno. Bet stebėtinai anksti užklupo atlydys. Vestuvių dieną patvino upelis ir vandens srovė sugrūdo prie trobelės kalnus ledų. Ant pievų išsiliejo vandens marios - nei praeiti, nei pravažiuoti.

Reikėjo atidėti vestuves. O pavasaris vis vėlavo. Ledai tirpo ir vanduo slūgo labai pamažu. Tik įpusėjus gegužiui pradžiuvo takai. Tik tada sujudo visi, kas buvo gyvas. Pražydo ir pašalėje obelis-Anės kraitis. Dabar jau galima buvo kelti vestuves.

Į jas pakvietė gimines ir kaimynus. Tris dienas svečiai linksminosi, midų gėrė. Pagaliau susiruošė visi važiuoti pas jaunąjį. Eina Anė atsisveikinti tėvą ir paeiti negali - žemė siūbuoja po kojomis. Pažvelgė pro langą - gi vanduo stulpais aplink trobą trykšta. Ir jau slenkstį semia. Sulipo visi ant stogo ir mato, kad pamiškėje dega laužas, o prie jo guli ožkų banda ir stovi piemuo. Vanduo kyla vis aukštyn ir aukštyn. Jau ežeras tyvuliuoja, bet piemuo lyg nieko nematytų ir negirdėtų. Nė krust. Vestuvininkai puolė ardyti namą ir daryti plaustą. Tada tik atsigręžė piemuo. Ir Anė pažino tą jos bernužėlį -Vandenį. Jis kad suriko ir ėmė mojuoti lazda. O su kiekvienu lazdos mostu verpetai sukasi, putoja, daužo ir drasko trobą.

Kas laimingas buvo, tas išsigelbėjo ant lentgalio ar pagriebęs rąstą. O kai atsidūrė ant kietos žemės pamatė, kad nebėra nei piemens, nei laužo. Nebėra nė ožkų, tik baltos putos vilnimis verčiasi iš vienos vandenų platybės galo į kitą. Atnešė bangos prie kranto ir Anės vestuvinį nuometą, vandens nutrauktą nuo galvos.

Kur stovėjo skurdžiaus trobelė, dabar banguoja platus ir gilus ežeras, padarytas to Anės bernužėlio vandenio. Ir jis išliko ligi šių dienų.

Vasarą ežero vanduo kiek atslūgsta. O jo vidury visa apsemta tebestovi Anės kraičio obelis. Žvejai traukdami tinklus, dažnai užkliūna už jos viršūnės. Viduržiemį, kai būna skaidrus ledas kaip stiklas, čiuožinėdami vaikai pamato ir tą obelį. Jie įžiūri ten dar nusidriekusį Anės vestuvinį rūbą ir baltus ožkos kailinėlius. Seni žmonės pasakoja, kad gegužės mėnesį Anės obelis pražysta ir kartais išnyra paviršiun jos viršūnė. O rudenį pakrantėje kai kas randa primėtytą daug saldžių obuolių. Sako, kad tai Anė, išlindusi iš gelmių pasivaikščioti juos čia išbarsto. Kam įdomu ir kas norėtų įsitikinti šito pasakojimo tikrumu, gali nuvažiavęs į Obelius ir visa tai savo akimis pamatyti.

  • Eiliuotos pasakos

    .....EILIUOTOS PASAKOS - dažniausiai tai surimuota - derinant panašaus skambesio žodžius, kas suteikia pasakai savotiško skambesio..

    Kategorija: Sielai

  • Eilėraščiai apie rudenį

    ..... Vėtra šėlo, o šėlimas fėjos, O siutimas, ak tu! Ir ruduo šakose glamonėjos – Meilė rudenio naktų...

    Kategorija: Sielai

  • Garsiausias dviračių fanas - Didi Senft

    ..... Garsiausias dviračių fanas - Didi Senft - gyvena Vokietijoje, gimęs 1952 metais, pasižymi sunkiai gyvenime pritaikomų dviračių kūrimu. Įdomiausia tai, kad tos visos keistenybės yra važiuojančios

    Kategorija: Sielai

  • Sveikinimai Tėvo dienos proga

    .....Tėti mano tėti, Noriu pasakyti, kad tave labai myliu.. Ir tau dovanoti tortą ir ledų..

    Kategorija: Draugams

  • Gatvės žargonų žodynėlis!

    ..Viena kartą pas draugę paklausiau ko čia taip bjauriai kalbi, o ji - kad blatniau būtų, ale kame tas blatnumas... nusikalbėjime? Kaip bebūtų, taip liaudis kalbėjo, taip ir kalbės...

    Kategorija: Įdomybės

  • Kiaušinių dekoravimas nagų laku

    ..... dar vienas kiaušinių marginimo būdas, kuris geriau tiktų ne tiems kiaušiniams kuriuos valgysite, bet tiesiog tiems kurie bus panaudoti žaidimams, sakykim ridenimui lauke ar pan..

    Kategorija: Pomėgiams

Siūlome paskaityti

  • Kalendoriai atsispausdinimui 2019-iesiems metams..... 2019-iesiems, rudosios žemės kiaulės (šerno) metams, ir šiemet paruošėme kelis kalendoriaus variantus - tiesiog nusikopijuojate, atsispausdinate ir žingsniuojate per kiaulės metus :))
  • Atvirutė - gėlytė..... siūlome pasigaminti atvirutę - gėlytę savo rankomis. Mes darėme naujųjų metų progai, bet belankstant sumąstėme, kad ši atvirutė simbolizuoja gyvybę ir tiktų bet kokiai progai ir gimtadieniui ir ma

 DĖMESIO! Jei radote netikslumų ar klaidų, ar norėtute tiesiog pasidalinti savomis mintimis, idėjomis ar šiaip - brūkštelkit mums :))

Velykiniai juokeliai, anekdotai..... Atsibunda Petriukas ryte, tėvai išėję jau į darbą. Nueina jis į virtuvę ir randa keptuvėje du keptus kiaušinius. Šalia guli raštelis nuo mamos: "Petriuk, čia tavo" :))
Kalėdų istorija..... Tai senoji Saulės grįžimo šventė, kuri buvo žinoma daugelyje prieškrikšcioniškųjų Europos tautų. Tai žiemos tamsybių nugalėjimo šventė, tarytum naujųjų metų pradžia..
Geltona spalva nuotraukose..... keista geltona tokia šilta spalva, bet apsidairykite gatvėje ir ko gero, nustebsite kiek jos mažai aprangoje