» Legenda apie Dviragio ežerą :: Legendos ir padavimai

Senosios prieplaukos amfiteatras Kaune 2013 © Laimostudija.lt. Asociatyvi nuotrauka

 TOP meniu » Pradžia » Sielai »» Skaitiniai

Salos - tai vandens skalaujami kalneliai. Tarytum replėmis atgnybęs žemę, laiko ir plauja jų krantus ežeras Dviragis. Jo liemuo nutįsęs toli, iki pat Krylių kaimo. O nendrių ir meldų aplink ežerą devynios galybės, užgulti visi pakraščiai. Kai kur šis žaliasis ežero vainikas nutrūksta, kad parodytų gelsvus smėlio klodus. Ten saulėtomis vasaros dienomis vaikų ir suaugusių knibždėte knibžda.

Dar viena Dviragio puošmena - tai vandens lelijos. Balti ir geltoni žiedai nuošalioje gūdumoje stiebiasi iš dugno į šiltą saulės glėbį. Šiomis grožybėmis gėrėtis ne kiekvienas gali, nes reikia gauti valtį ir nusiirti prie jų.

O kiek linguoja viksvų ir asiūklių! Kiek plūduriuoja maurų, dumblių ir kitų įvairių žolių. Ir kiek daug žuvų! O kur dar paukščių plazdenimas, vabzdžių zwimbimas!

Žavingas žemės kampelis Salos! Ar iš Kamajų į jas važiuosi, ar nuo Urlių kalvos žvelgsi, kiekvienoj vietoj vaizdas vis gražesnis ir patrauklesnis. Ežeras visur švyti. Tik vėjuotą, apsiniaukusią dieną jis rūstauja - pajuodęs šniokščia, putoja... Bet tyliais vakarais jis glūdi ramus ir lygus kaip veidrodis. Tada jo gelmėse žvaigždės maudosi ir mėnulis svečiuojasi.

Seniai seniai, Salų kalno papėdėje ežero nebuvo. Lygumoje žaliavo didžiulės pievos, krūmais apaugusios. Apylinkės gyventojai ten galvijus ganydavo. Čia piemenauti buvo lengva.

Kalnais buvo lyg tvora aptvertas. Ir varinėti galvijų nereikia. Drėgnose šilainėse žolės pilna, o nuo aukštumos žiūrint, visa lanka kaip ant delno. Pavojinga buvo tik paversmių sietuva. Jos šaltiniuose piemenys bandą girdydavo ir patys vandenį gėrė. O į raisto vidurį, apaugusį ilga žole, nedrįso niekas kojos kelti.

Ten nemažai narsuolių kiaurai nugarmėjo. Vieną kartą išpuolė eilė ganyti piemenei Šemurai ir dviem padėjėjams - Vaitučiui ir Aidukui. Vidurdienį, per pačią kaitrą, piemenę apėmė miegas, ir ji, atsigulusi pavėsin, užknarkė. Tuo tarpu piemenukai, likę be priežiūros, sumanė pajodinėti ant arklių. Išsirinko iš kaimenės eikliausius žirgus ir ėmė gaudyti viens kitą, lenktyniaudami aplink kalną. Taip beišdykaudami jie įsmuko liūnan. Žirgai bandė išbėgti, kapstėsi, kol visai nuilso. Vaikams šiaip taip pavyko užsikabinti ant palinkusių žilvyčių. Besikabaruojant nuo šakos ant šakos, Vaitučiui pabiro iš kišenės akmenėliai, o Aidukui - iškrito jo dūda akivaran. Ir ten, rodos, kas nors buvo gyvas, nes pradėjo jo dūdele dūduoti.

- Tū-tū-tūūū! Ko jūs čia braunatės į mano namus? - išgirdo vaikai.

Apačioje verpetai užvirė, kunkulai tik verčiasi, sukasi ir žiba saulėje. Ir kuo toliau, tuo ryškiau tvieskia šviesa, net akys raibsta. Staiga anga atsivėrė. Ir iškilo sidabro apsiaustu apsigaubęs ir aukso diržu susijuosęs jaunuolis.

- Vaje, kiek daug čia erdvės, - sušuko jis. - Kodėl aš ilgus amžius tūnojau tame ankštam požemy!
- Kas tu esi? - išsigandęs paklausė Vaitutis.
- Argi nematai? Ežeras esu, tik dar nežinau savo vardo. Gal tu man jį duosi?
- Oi, ne! Aš ir savo vardą pamiršau, - sušuko Vaitutis išgąsčio apimtas ir pasinėrė išsiliejusiame klane.
- Tai tu gal man pagelbėsi? - pasisuko Ežeras Aiduko pusėn.
- Ne, - užspringo vaikas. - Aš pats niekad nieko nesakau, o tik kartoju, ką kiti liepia. Paleisk mane! - sušuko ir nubėgo paskui Vaitutį.

Ežeras pasivijo juodu, iškėlė ant savo delno ir tarė:
- Jeigu bijote manęs, aš judu paleisiu.
Bet pridėkite prie žirgų, kuriuos čia ganėt, dar visą bandą ir atiduokit savo drabužius, kuriais esat apsirengę. Tik tada galėsit eiti iš kur atėję.
Piemenukai iš baimės žadą prarado. Abu tik linkčiojo galvomis ir žvalgėsi, kuriame šone arčiau pieva.
Kai jie atsidūrė ant sausos žemės, šiek tiek atsigavo. O gražuolis ežeras rymojo kalno atšlaitėje ir užmigo.
- Tššš! Tyliai, kad tik jo nepažadintume!- ištarė Vaitutis.

Sulaikydami kvapą, abu nustypčiojo prie bandos ir stvėrė vytines ir pradėjo čaižyt gyvulius, varydami juos namo.
- Ak, šitaip! Tai apgaudinėjat mane? - įtūžęs pašoko Ežeras. - Negana to, kad sudrumstėt man ramybę ir, vardo man neišrinkę, pasprukti bandėte! Na, gerai... Mes čia pat dabar pasimušim! - sudundėjo jis griaustinio balsu ir ėmė taškyti vandenį, purkšt požemines sroves.

Aptemo saulė. Kalną ir ganyklą apgaubė tiršta migla. Pabudo piemenė Šemura ir nesuvokdama kas dedasi, pasileido bėgti išilgai slėnio, ieškodama Vaitučio ir Aiduko.

Susirinko žmonės ir nesuprato, kas atsitiko. Ganyklos loma iki pat debesų buvo uždengta rūko ir aprišta vaivorykščių juostomis.

O viduje, rodėsi, perkūnas trankosi ir žaibai plyksi. Retkarčiais pasigirsdavo Šemuros balsas, šaukiantis paklydusius piemenukus ir skęstančią bandą.

Užsirūstinęs Ežeras smarkavo ištisą popietę. Jau temstant piemenė Šemura užtiko dumblan įklimpusį jautį Dviragį ir pradėjo gailiai verkti, šaukdama:
- Dviragi, Dviragi!...

Ežerui patiko negirdėtas Dviragio vardas.
- Tai tu vadink ir mane Dviragiu! - sušuko jis ir vienu atodūsiu išsiliejo vanduo tarp kalvų.

Bematant išnyko rūkas, užgeso ir vaivorykščių spalvos. Skaidriam vandeny atsispindėjo kalnas ir žali apylinkių laukai.

Piemenukai, vengdami bausmės už pražudytus žirgus ir galvijų kaimenę, įlindo į krūmokšniais apaugusį pelkyną ir pavirto upeliais. Jie ir dabar renka vandenį ir pila į ežerą, bijodami, kad jis neišdžiūtų, ir žmonės nepamatytų jų nuskandintos bandos. Ir jie taip gudriai pasislėpė, kad apylinkių gyventojai iki šiai dienai neatspėja, kuris iš jų Vaitutis ir kuris Aidukas. Todėl šie upeliai taip ir liko be vardų.

O piemenaitė Šemura iš didelio sielvarto pavirto nedidele upe. Ji, priešingai, semia iš ežero vandenį ir neša jį Šetekšnos upėn. Mat, stengiasi surasti piemenukus ir išgelbėti gyvulius. Ežeras Dviragis visa tai mato ir šypsosi.

O jeigu kas sudrumsčia jo gelmių ramybę, jis būtinai reikalauja aukų, nes atsimena Vaitučio ir Aiduko pokštus.....

  • Gyvi paveikslai

    ..... Gyvi paveikslai... pasirodo ir pats žmogus gali būti kaip meno priemonė.. taigi, kuriami piešiniai iš žmonių - gyvi paveikslai - žmonės tiesiog erdvėje sustoja, atitinkama spalva apsirengia, tam t

    Kategorija: Sielai

  • Skluptūros iš ginklų

    ..... Pasirodo ginklai gali būti ne tik grėsmingai atrodantys, bet ir visiškai mieli daikčiukai.. Argi ne būtų džiugu, jei ginklai būtų naudojami tik tokioms skulptūroms

    Kategorija: Sielai

  • Eilėraščiai apie spalvas

    ..... Kokia spalva reikėtų piešti laimę? Balta - jei pieši angelo sparnus, Ryškiai raudona - jeigu karštą meilę, Geltona - saulės spindulius karštus...

    Kategorija: Sielai

  • 2016 m. nedarbo dienos

    ..... tad, kiek laisvų dienų turėsime 2016-aisiais metais? Pasirodo, kad 2016-aisiais turėsime net 5 „ilguosius savaitgalius“

    Kategorija: Šventėms

  • Faktai apie sportą

    ..... Mėgstate sportuoti? o ar žinote, kad oficialiai sporto šaka boksas pripažintas tik 1900 metais, o biliardas – septintoji pagal populiarumą sporto šaka JAV..

    Kategorija: Įdomybės

  • Faktai apie kates

    ..... Ar žinote, kad glostant katę, galima sumažinti kraujospūdį.O šių gyvūnėlių murkimas taip teigiamai veikia mūsų psichiką, kad gali nuslopinti netgi stiprų stresą, padėti užmigti.

    Kategorija: Įdomybės

Siūlome paskaityti

  • Vaikiški eilėraščiai..... Tai džiaugiasi pienės, Tai žiūri broliukai, Oi mirga, oi žaidžia, Gelsvi spinduliukai...
  • 2019 m. nedarbo dienos..... tad, kiek laisvų dienų turėsime 2019-aisiais metais? Pasirodo, kad 2019-aisiais turėsime 4 „ilguosius savaitgalius“ ir 1 SUPER trumpą...

 DĖMESIO! Jei radote netikslumų ar klaidų, ar norėtute tiesiog pasidalinti savomis mintimis, idėjomis ar šiaip - brūkštelkit mums :))

Faktai apie dramblius..... Ar žinote, kad pasak Gineso rekordų knygos seniausi drambliai, kurių amžių galima įrodyti, išgyveno 70-76m.O dauguma nesulaukia nė 50 metų.
Kaip išmokti šokti?..... rimti video.. rimta tema :) Juk šokti turi mokėti visi ir ne bet kaip šokti o tik gražiai, tad rinktiniai video - kaip išmokti šokti įvairius šokius?
Eilėraščiai apie draugus..... Spjauki, drauguži, į visa, kas žiba! Švilpk, iki plikas esi! Plunksnos užaugs, gal padaigos jau kyba: Būsi kaip mulkiai visi...