Legenda apie Duokiškį :: Legendos ir Padavimai

Kaip istorikai sako, senovėje mūsų žemė buvo ištisai apaugusi miškais. Tai tiesa, nes ir dabar dar daugelyje vietų, kur tik pažvelgsi, dangaus ribą dengia miškai. Nesunku atspėti, kad laikui bėgant kirtimuose ir skynimuose pradėjo kurtis gyvenvietės. Vienur jos išaugo į miestus, kitur nusidriekė dirbamos žemės laukai. O kai kur taip ir liko miškų platybėje atskiri, vieniši kaimai, ar net vienintelė sodyba, kurioje ilgai šeimininkavo koks nors atsiskyrėlis.

Kas yra lankęsis Duokiškyje, tas lengvai patikės, kad nedaug prabėgo šimtmečių nuo to laiko, kai buvo sukasta pirmoji lysvė daržui. O aplinkui miškas. Greta šviesių, lieknų pušynų užtiksi vos įžengiamus raistus ir tamsius kemsynus.

Kur dabar stovi miestelis, kadaise buvo nuošali tuštuma. Pirmasis susirentė ten sau pastogę netekęs tėvų bastūnas Gildas su savo pačia. Uogų, grybų, riešutų ir žvėrienos užteko jiems iki sočiai. Is kailių klojo patalus ir darėsi rūbus, o malkų kiek nori - kūrenk ir dieną ir naktį. Miškas nešykštėjo gėrybių.

Taip ir vertėsi juodu. Begyvendami susilaukė dviejų dukterų: Austės ir Distės. Ir kol jos užaugo, gyveno ramiai.

Kartą žiemos metu, siaučiant pūgai, į jų pirkios duris pasibeldė paklydę medkirčiai, du jauni vyrai. Besišildydami prie ugniakuro, jie įsižiūrėjo į gražuoles Gildo dukteris ir nepaprastai susižavėjo. Vienas iš jų vardu Antis, akių nenutraukė nuo Distės. Ir jau galvojo negrįžti ir pasilikti čia visam laikui. Tik draugo Vytaro prikalbintas rytojaus dieną išsirengė namo. O ankstyvą pavasarį abu sugrįžo vėl ir ėmė ręstis greta Gildo savo trobas. Vytaras greit vedė Austę ir apsigyveno naujame, sakais kvepiančiame, namelyje. Tik Ančiui nesisekė. Jo numylėtinė gražuolė Distė vis delsė, nesutiko tekėti už medkirčio. Ji vis bėgdavo į mišką tai grybauti, tai uogauti, tai paukštelių ar žvėrelių pasižiūrėti. Ir grįždavo vėlai vakare. Antis bandė kelis kartus sekti Distę, bet ši gudriai sumėtydavo pėdas ir pasislėpdavo.

O vieną dieną išėjo ir negrįžo. Tėvai baiminosi, gal sudraskė žvėrys, gal įpuolė į klampius raistus, o gal prietemoj paklydo? Tik Antis neabejojo, kad Distė pabėgo su kitu. Taip ir buvo.

Šiuose miško plotuose dažnai medžiodavo krašto didikai. Smalsumo pagauta Distė stebėdavo, kaip jie jodinėja ant žirgų ir vėjuje supasi jų šilkiniai apsiaustai. Ji matė auksu išsiuvinėtas jų liemenes ir sidabrines sagas.

O jų arklių papuošalai blizgėjo saulėje. Miške gimusiai ir augusiai Distei atrodė, kad jie tikri dievaičiai. Vienas iš jų, dvarponis Butautas, kartą pamatė ją pasislėpusią už medžio, prakalbino ir padovanojo gražią skarelę. Tokią lengvą ir plonytę skarelę Distė palietė pirmąkart savo rankomis. Ir atsigėrėti negalėjo.

Sekančią dieną ji vėl grįžo į tą pačią vietą, norėdama prisiminti patirtą džiaugsmą. Bet kaip ji nustebo išvydusi tą patį poną sėdint ant išversto medžio! Prie šakos buvo pririštas ir jo žirgas. Butautas laukė Distės ir atnešė dar gražesnių dovanų: šilkinę suknelę ir žibančią juostą. Vienintelis Distės rūbas, kokį nuo pat mažens vilkėjo, buvo tėvo pasiūti kiškio kailinėliai. Vasarą ji bėginėjo basa, o tik atšalus orui arba gruodui sukausčius žemę, kojas įkišdavo į lokienos vyžas. Suknelės ir batai buvo ponų apdaras. Gautų dovanų nedrįso ji rodyti nei tėvui, nei motinai, nei mylimai seseriai Austei. O su Butautu susitikinėti labai norėjo. Tik nubėgus į mišką apsirengdavo tais poniškais drabužiais. Ir valgė jo atneštus skanėstus: saldų pyragą, obuolius ir slyvas. Ragavo ir raudono svaiginančio vyno kvepenčiuose pušynuose.

Artėjo ruduo, pabjuro orai. Butautas viliojo ir įkalbinėjo Distę keltis pas jį į dvarą.

Ji paklausė ir pabėgo, nė žodžio netarusi tėvams ir savo seserei Austei.

Butautas apgyvendino ją rūmų palėpės kambarėlyje, kad nesužinotų Butautienė Prosiaurą langą iš ten matėsi tik ruoželis mėlyno dangaus. Plačiųjų miškų dukra, gražuolė Distė, atsidūrė viena tarp keturių sienų, ankštame mūriniame narve. Girioje ji šūkavo kiek norėjo, bėgiojo kur tik užsigeidė, karstėsi po medžius, rinko uogas ir gėles. O iš čia negalėjo niekur išbėgti. Net kai ateidavo pats Butautas, šnabždėjosi tik tyliai. Valgyti jai atnešdavo skara apsigaubusi senė. Padėdavo indus prie slenksčio ir sprukdavo laiptais žemyn. Vien nuo rūstaus jos žvilgsnio šiaušdavosi Distei plaukai.

Neskaičiuojamos slinko pilkos dienos ir juodos naktys. Rausvi Distės skruostai išblėso, veidas pagelto, akys įdubo. Buvusi gražuolė, tėvų numylėtinė ir žaliųjų pušynų pažiba, vis labiau ir labiau vyto ir darėsi panaši į šmėklą. Klausėsi tik sienoje svirplio muzikos, vėjo ūžimo kamine ir balandžių burkavimo ant stogo. O varnų krankimas nuolat jai priminė namus ir mišką. O už vis skaudžiausiai kalė į galvą ir priekaištavo nenutildomas širdies balsas: “Diste, Diste, ką tu padarei?”

Pagailo jos, matyt, ir Butautui. Davė raktus ir leido kartą, sutemus, slaptai išeiti į kiemą. Apgraibomis ji išslinko į sodą. Vengdama sutikti žmones, tarytum šmėkla slampinėjo pakampiais. Besidairydama pro apšviestus langus pamatė, kaip linksminasi ponai, kaip Butautas šoka ir geria vyną. O ji pastyrusi tūno šešėlyje ir laukia pati nežinodama ko. Prisiglaudė prie sienos ir užsimerkė. Atsiminė savo gimtoje troboje sėdinčius tėvus, kai ugnies atokaitoje šildydavosi kartu su tėvu ir motina. Atsiminė ir paniekintą medkirtį Antį, kuris tiesė į ją tvirtas rankas, lyg šaukdamas:

- Diste, grįžk atgal! Mes visi pasiilgom tavęs!

- Skubėk! Ko rymai čia ir verki ? Bėk! - ėmė šaukti, rodos, ir senas palinkęs medis prie kurio stovėjo.

Ir Distė leidosi bėgti. Buvo pavasaris, takai dar nepradžiūvę po atlydžio. Dirvos pažliugusios ir klampios. Svirduliuodama ji šokinėjo per balas, brido per patvinusias daubas ir išsiliejusią upę, klimpo purvan, griuvo ir vėl kėlėsi. Skubinosi, bėgo atgal į girią, iš kurios ją prieš du metus išnešė ant žirgo dvarponis Butautas.

Kaip ilgai ir kur klaidžiojo neprisiminė nei pati Distė, nei kas nors kitas žinojo. Vieną rytą rado motina ją purviną, sulysusią ir nualpusią prie durų. Daug dienų praėjo kol ji atsigavo ir pradėjo kalbėti. O tada, nuo rūstybės vis dar neatlyžęs, tėvas griebė jos poniškus drabužius ir sušuko:

- O iš kur šitie skarmalai? Kas užmovė tau ant piršto žiedą su vilko akim?

Distė tylėjo. Prisipažinti tėvui, kur buvo ir ką veikė buvo baisu.

- O kur padėjai mano pasiūtus kiškio kailinėlius? - klausė tėvas.

Distė neatsakė.

- Nešdinkis iš čia! Be kailinėlių negrįžk po mano stogu! - pyko įtūžęs tėvas ir grūmojo lazda.

Distė išbėgo ir jau nebegrįžo.

Tolimesnio kaimo žmonės matė ją klajojant pamiškėje apdriskusiais poniškais drabužiais. Ji kiekvieną sutiktą vis prašydavo:

- Pasiūkit man kiškio kailinėlius!

Netrukus arti tos vietos, ant kryžkelės, kur Distė susiitikinėdavo su dvarponiu, atsirado stulpas ssu parašu: “Duokit jai kiškį!”

Kiti sakydavo, kad tas parašas buvo Butauto rūpesčiu pastatytas. Nors žmonės tada skaityti nemokėjo, bet visi greit suprato, ką tas parašas reiškia. Už tai ne vienas dažnai eidavo pasižiūrėti, ar kartais neužklys ten pono suvedžiota Distė. Bet ji daugiau nei ten, nei kur nors kitur nesirodė. Kai kas tvirtino, kad Butautas ją sugavęs ir išvežęs į tolimą miestą, o kiti kalbėjo, kad uždaręs vėl savo dvare. Buvo ir tokių, kurie tvirtino kad Distė sau galą pasidarė.

Ilgai stovėjo tas stulpas su užrašu “Duokit jai kiškį”. O kai jis nuvirto, žmonės įkasė kitą, nes tikėjosi ir laukė, gal kartais dar sugrįš gražuolė Gildo duktė.

Nuo tų įvykių praėjo ne vienas šimtas metų, o stulpas nenyksta, Jį jau daug kartų paikeitė nauju ir dailesniu, o užrašą: sutrumpino ir paliko tik “Duokiškis”. Tik vargu ar kas prisimena pasakojimą apie nelaimingą Distės meilę. . . Ir kaip mažas kaimelis virto miesteliu.