» Legendos apie upes :: Marių šilko audėja - Nemuno nuotaka

 TOP meniu » Pradžia » Sielai »» Skaitiniai

Kas važiuoja iš Kamajų Rokiškin arba iš Rokiškio į Kamajus, tas pastebi tolumoje švytintį mažą žydrą ežeriuką. Gilioje senovėje gyveno ten nepaprasta verpėja ir audėja, vardu Upė. Ji suverpdavo neapsakomai plonus siūlus ir išaušdavo neregėtus audinius. Kai kaimynai nusamdydavo siūtis išeiginį rūbą, tai kreipdavosi tik į Upę. Jos skrynios lūžo nuo akį veriančių rietimų.

Garsas apie auksarankę audėją pasklido po visą kraštą. Iš tolimų šalių pradėjo plaukti žmonės ir grobte grobė Upės verpalus ir audinius. Nors ji triūsė nuo aušros iki sutemos, bet vis tiek nespėjo visų prašančiųjų patenkinti. O greitai besidarbuodama ėmė stokoti vilnų ir linų, kanapių ir dilgėlių.

Atsitiko taip, kad ji užbaigė verpti jau paskutinį vilnų kuodelį. Daugiau namuose neliko nė grįžtelės lino.

Ir štai, tokiu metu pasibeldė į duris garbingasis krašto valdovas Dainius. Jis buvo girdėjęs apie audėją Upę ir matęs iš jos audinių pasiūtas liemenes, jupas ir priejuostes. Tai jis nusprendė išmėginti, gal kartais galės ši audėja išspręsti jo rūpestį. Mat, senatvės sulaukęs Dainius, ieškojo savo sūnui, mėlynakiui Nemunui, žmonos, kuri mokėtų austi drobę – tvirtą kaip geležis ir vaiskią kaip dangaus žydrynė, o kartu švelnią kaip pūkas ir baltą kaip lelijos žiedas. Ligi šiol jokia audėja, netgi išgarsėjusi laumė, nesugebėjo patenkinti jo noro. Valdovas troško, kad jo marti būtų sumani, vikri ir energinga. O svarbiausia, kad mokėtų gražiai austi. Pradžiai tereikėjo išausti tik piršlybų skobniams apdengti staltiesę. Ir nedelsiant, ligi saulėtekio.
Kad neprailgtų laikas ir kad nesimaišytų darbštuolei audėjai po kojomis, Dainius su savo palyda išsirengė čia pat esančion girion medžioti.

Upė liko viena ir veltui ieškojo nors žiupsnelio linų. Valdovas jai atvežė tik žaliuojančią gluosnio šaką. Bet ką su ja reikėjo daryti?. . .

Nusiminė Upė. Susigraudinusi verkė, dūsavo, grąžė rankas, bet nuo ašarų nė kiek lengviau nepasidarė. Besielvartaujant ir vakaras atėjo. Prisiglaudė ji prie lango ir žiūri, kaip pro palšus debesis mėnulis teka. O vakaro miglos draikosi ir kyla aukštyn, plečiasi ir lyg audeklo metmenys dengia dangaus skliautus.
Slinko ir slinko vis storesnės ir tvirtesnės, kol žemę apgaubė juoda naktis. Nesimatė jokios prošvaistės.

“O kad galėčiau surinkti šias dausų miglas ir kad pajėgčiau austi vėjo staklėmis’ Tada Dainiaus sūnus, žavingasis Nemunas, būtų mano!”— ištarė Upė ir sulig tais žodžiais prisiminė, kai Nemunas, stovintis tėvui už nugaros, staiga iškėlė ranką ir kelis kartus keistai mostelėjo, matyt, tuo ženklu norėdamas jai kažką pasakyti. Bet ji nieko nesuprato.
Stengdamasi įminti mįslę, Upė sau viena pamėgdžiojo tą jo gestą ir tuo kartu tarytum žaibas nutvieskė trobą. Apvalus rūko debesėlis užtemdė akis. Suošė žilvyčio lapai. Išgąsčio apimta, ji krūptelėjo, bet už minutės džiaugsmingai sušuko:
— Jau žinau ką daryti!

Skubiai pagriebė dovanotąją šaką, išbėgo kieman ir abiem rankom ėmė mosuoti lyg šluodama padangių sluoksnius. Po kiekvieno mosto debesyse atsiverdavo plyšys, pro kurį linksmos sušvito žvaigždės. Greit išniro ir mėnulis, nušviesdamas erdvių platybę. Upė darbavosi, kol surinko iš padangių visas miglas iki paskutinio kuokštelio.
Kimšte prikimšo ji pintines dangaus pašukų. O verpti koks smagumas buvo! Zvimbė špūlė po špūlės. Vidurnaktį jau gaudė mestuvai, o už valandos pokšėjo seklyčioje staklės.
Iki saulėtekio staltiesė buvo išausta. Ir kraštai apsiūti, ir kutai užkabinti. Bet tokio reginio kaip gyva pati Upė dar nebuvo mačiusi. Visas audinys žibėjo ir tviskėjo. Spalvos mainėsi, atspindžiai vilnijo, o vos tik prisiliečia — gurgžda ir šlama. Ji atspėjo Dainiaus mintį ir išaudė savo piršlių skobniams papuošti gražiausią staltiesę, kokios nė viena nuotaka niekada neturėjo ir jau neturės.

Bet koks buvo nustebimas, kai sugrįžo svečiai ir panoro pamatyti staltiesę ir apžiūrėti jos raštą! Viduje neužteko vietos, užtat tik išnešę laukan ištiesė staltiesę. O kas tada atsitiko? Mūsų sentėviai iki šiai dienai taip pasakoj a iš kartos į kartą: vos tik Upės audinys
palietė žemę, beregint suskato ūžti šimtai sūkurių, o balti garų kamuoliai nusirito, nušuoliavo virš kalvų ir klonių. Persipynė laumės juostos, ir ties svečių kojomis subangavo ir nušvito mariose pati dangaus žydrynė. Seniai vėlis Dainius tik linkčiojo savo žilą galvą ir džiaugsmui išreikšti nerado žodžių. Jis įsitikino, kad sumanesnės, vikresnės ir ryžtingesnės marčios už Upę niekur pasaulyje neras. Ji mokėjo išausti audeklą, kokio jis troško.
— Priimk mano meilę ir pagarbą, marių šilko audėja! — pirmasis pasveikino savo sužadėtinę Nemunas.

Ir čia jie tuoj sutarė vestuves. Nedelsiant buvo pasiųsti šaukliai kviest gimines, pažįstamus ir kaimynus. Savo broliams ir seserims Upė išdalino po atžalėlę žaliojo gluosnio šakos, kad ir jie pasisiūdintų jos sutuoktuvėms drabužius, kurie niekada neplyšta ir nenyks, o ji pati, pagal tų laikų paprotį, kartu su piršliais nuvyko į valdovo Dainiaus pilį išsiausti sau vestuvinio nuometo. Ten augo ištisa stebuklingų gluosnių giraitė.
Ir plušo ir darbavosi ji, kol suverpė ir išsiaudė sau rūbą žvaigždžių auksu nusagstytą, saulės kaspinais išdabintą ir pievų žiedais pamargintą. O vainiką nusipynė iš rytmečio rasos deimantų.
Ir iškėlė tada Dainius savo sūnui Nemunui vestuvių puotą. Ir išleido abu su nuotaka į kelionę per visą Lietuvos kraštą. Marčios kraitį vežė baltakarčiais širgais pakinkyti vežimai.

Šią iškilmių dieną Upė svajojo pasiekti ir savo tėviškę, prie Dausų ežerėlio. Bet pastatyti vartai, padėti slenksčių slenksčiai ir nutiestos tiltų eilės vis pastodavo kelią. Ties Kaunu pasitiko ją vyriausioji sesuo Neris ir nuvedė ją pro kalnų, skardžių grandinę į saulėtąją Kuršių platybę.
Savo tėviškės krašto šiaurėje Dainiaus marti nepamiršo. Į tą pusę nutekėjo jos duktė Mūša, o anūkas Nemunėlis kaip tik iš jos gimtinės laukų plaukia viešnagėn į svetingąją latvių žemę.
Taip garsioji debesų verpėja davė pradžią daugybei mūsų krašto upių. Dabar jos pasipuošusios skalauja kiekviena savo krantus.

Galima tik pridėti, kad iš visų gražiausia yra Dainiaus išrinktoji — Nemuno nuotaka.

  • Anekdotų istorija

    ..Spėjama, kad žodį - anekdotas - pirmą kartą pavartojo 5a. viduryje Bizantijos istorikas ir rašytojas Propijus savo veikale "Slaptoji istorija

    Kategorija: Sielai

  • Ironiški eilėraščiai

    ..... nors iš ties kiekvienas savaip supranta skaitomą eilėraštį, bet kaip bebūtų, mes išskyrėme ir tokio tipo eilėraščius, kaip ironiškus :)

    Kategorija: Sielai

  • Eilėraščiai apie mirtį

    ..... Saulėlydį rausvą lydėjo, Užgesdamos akys karių. Daugiau jie, daugiau neregės jau, Vakario dangaus žiburių...

    Kategorija: Sielai

  • Galvosūkiai su degtukais

    ..... gyvuoja galvosūkių rūšis, kuriems reikalingi būtent degtukai, nors aišku nebūtinai, galima puikiai išsiversti ir su dantų krapštukais ..

    Kategorija: Proto mankštai

  • E-atvirukai Tėčiui

    ..... gražūs e-atvirukai, bet kokiam skoniui, Tėčio dienos proga su gražiais, prasmingais ir pan. Tėti mano tėti, Noriu pasakyti, kad tave labai myliu..

    Kategorija: Draugams

  • Pakabukai raktams iš odos

    ..... ar žinote, kad linksmas pakabukas prie raktų visuomet padės.. jiems nepasimesti

    Kategorija: Pomėgiams

Siūlome paskaityti

  • Faktai apie bites..... Ar žinote, kad bitės medaus pūslėje telpa iki 60 mg nektaro.Per dieną ji gali atnešti iki 300-400 mg, per visą gyvenimą - 6-8 g nektaro.
  • Aukščiausi pasaulio pastatai..... Tai ar žinote kur pastatytas pats aukščiausias pastatas pasaulyje? Nežinote.. siūlome dirstelti.. aukščiausių pastatų pasaulyje dešimtukas, nors aišku laikas nestovi vietoje ir dangoraižiai dygsta

 DĖMESIO! Jei radote netikslumų ar klaidų, ar norėtute tiesiog pasidalinti savomis mintimis, idėjomis ar šiaip - brūkštelkit mums :))

Atvirukai - 100 žiedų..... gražūs e-atvirukai su gėlėmis, tema - 100 žiedų tik Tau, tinkantys bet kokia proga ir be progos :)
Faktai apie rūkymą..... Ar žinote, kad kas aštuonias sekundes pasaulyje miršta 1 žmogus, mirties priežastis – tabako sukelti padariniai.
Cicerono, tikslūs pastebėjimai ..CICERONAS - Romos valstybės veikejas ir filosofas, ir mintys kurios buvo užrašytos prieš 2000 metų..