TOP meniu »
Pradžia »
Sielai »»
Skaitiniai
Buvo patsai viduvasaris. Pasitaikė paliūtis, ir žmonės, metę rugius pjauti, skurdo trobose, nežinodami, kas veikti: moterys, parsinešę berželių šakelių, dirbo vantas, vyrai sukuliojos apie gurbus ir tvoras, apsnūdę, nepakakinti... Visiems rūpėjo rugiai, e čia smulkutis lietus, kaip tyčia, jau kelintą dieną purkšte purkštė...
Juozapota atsinešė iš svirnelio baltos drobės rietimą. Susiieškojo žirkles, siūlų kamuolėlį su adatomis ir atsisėdo palangėj ant lovos. Karpė baltą drobę ir matavo. Rengėsi baltarūbius savo Petrui siūti.
"Kur dabar jisai, vargintojėlis, po margą svietelį trankos?.. gal alkanas ir apiplyšęs? Nėra kam jo paguosti, širdies nuraminti..."
Taip mąstė Juozapota, ant balto rietimo pasirėmusi.
Nuo Petro išėjimo neapsakomai jai širdį sopėjo. Toksai neramumas dažnai ją krimto, kad nežinojo, kur dėties: nakčių nemiegojo, vietos sau dieną negalėjo rasti, kaip apsiblausus vaikščiojo. Ištisas dienas savo vyro, nors apsilankytų pareinančio, laukė. Bet tiek jau laiko praėjo, e jo vis nebuvo ir jokios žinelės apie jį neturėjo.
"Gal jau nebegyvas? gal sužeistas kur kankinas?"
Nuo tų minčių sublogo ir pajuodavo, niekados niekam linksmo veido neberodė. Atsimainė, kaip atsimaino gražus jurginas, rudenio šalnos nukąstas. Niekas jai neberūpėjo, niekuo nebetikėjo. Užmiršo ir Damulio žodžius, kuriuos dar Taip nesenai pati sau viena Taip mėgo kartoti, nuo kurių jos sunkios mintys blaivės ir akys šviesiau imdavo žiūrėti... Vieno tik betroško: kokiu nors būdu savo vyrą pamatyti. Ir tik jo paveikslą amžinai dabar savo krūtinėj nešiojo...
Nors rankose baltą drobę turėjo, tiesų peltakį ant jos siūdama, tėčiaus dvasia jos ir akys buvo toli toli - ten, kur senos pušys liūdnai ūžė, drąsius maištininkus nuo priešų akių savo paūksny slėpdamos. Troško tenai su jais kartu būti, savo Petrą matyti, - nuvargusį ir sublogusį, atilsio miegu po medžiu miegantį: šaly jo laiminga sėdėtų, baltą ryšelį ant kelių turėdama...
- Pasiūsiu baltarūbius ir eisiu Petro ieškotų... Valgyti jam nunešiu... Nors kartą int savo krūtinę prispausiu...
Taip svajojo. Nejuto ir nematė, kaip vidun intėjo sena nepažįstama ubagėlė ir, pagarbinus Dievą, atsisėdo gale suolo poteriautų.
Tik tada nustebusias akis pakėlė, kada pasimeldusi senelė sunkiai sunkiai atsiduso ir gailestingu balsu ėmė prašyti:
- Susimylėk, gaspadinėle, mėsos kąsnelį, pieno lašelį...
- E iš kur tamsta? - paklausė Juozapota, matydama nepažįstamą.
- Iš tol, dukrele, - iš Š-nių parapijos... Pas mumus dabar baisu ir vaikščioti, tai čionai bekalėdodama atsikrausčiau...
- E kodėl gi pas tamstas baisu? - paklausė Juozapota, akylai int ubagę žiūrėdama.
- O, katyt, mūsų krašte tiek dabar kazokų ir lenkų priviso, kad ir praeiti negalima. Visais keliais valkiojasi, susitikę nei vieno žmogaus ramiai nepraleidžia. Vieniems intiksi, kitiems nusidėsi: taip kad nežinai, žmogus, kokio galo ir tverties. E ir mūsų žmonių daug int tuos lenkus bėga. Tik kas iš to? Suguldys savo jaunas galvas, e vargų vargai, kaip buvo, taip ir bus.
- Senut, ar maištininkai geri žmonės? - drebančiu balsu paklausė Juozapota.
- Neblogi jie, katyt, žmonės, neblogi. Gal ir gero mums, vargdieniams, trokšta. Juk jie ir badą kenčia, ir galvas savo guldo, po miškus slapstydamies. Tik nenuveiks jie tų rusų, ne; e tie paskum da labiau spaus žmones inpykę.
- E ką, jeigu nuveiks... Juk tada, senut, visiems būtų geriau gyventi?!.
Ir Juozapota blizgančiom akim žvilgterėjo int ubagę, tartum nuo jos tik tikėjos išgirsti teisybę.
- Geriau tai geriau, - atsiliepė senelė, - tik nieko iš to nebus. Juk ir pirm trijų dešimčių metų Taip pat buvo sukilę, nieko nepadarė. E kiek tada rusai žmonių sušaudė, kiek išvežė - ir ponų, ir vargdienių, baisu atminti. Ir dabar Taip bus...
Ir jinai ėmė pasakoti, kaip tada buvo. Kaip ponai sukilo, kaip prastesniuosius žmones kvietė eiti prieš rusus ir kaip visa kas nelaimingai pasibaigė. Pasakojo, ką jinai pati ataminė ir ką nuo kitų girdėjo, - visa, ką par savo ilgą gyvenimą buvo patyrus ir atjautus. Pasakojo, kaip pasakoja žmogus senas, kursai nieko savo gyvenime nebelaukia ir žiūri aplinkui be vilties.
Juozapota klausė senelės, ir sunkus akmuo jos širdį užugulė. Padavė jai valgyti, atanešė ir mėsos kąsnelį, norėdama nors vieną nuraminimo žodį nuo jos išgirsti. Taip troško ką nors tikro apie savo Petrą patirti. Jai regėjos, kad ubagė kalėdodama daug yra apie maištininkus girdėjus, gal juos matė... gal ir apie Petrą ką žino.
Tik nemokėjo apie tatai paklausti.
Bijojo prasitarti, ką nors nereikalinga pasakyti.
Ubagėlė tuo tarpu valgė ir iš reto pasakojo:
- ...Vilniun karalius atsiuntęs dabar naują valdoną... Kaip jisai vadinas, ar generalgubernatorius, ar kaip?!. Baisus esąs žmogus, kaip žvėris. Nei Dievo nebijąs. Mūsų vyskupą išbaręs ir išlojojęs. Du kunigu liepęs sušaudyti... Sušaudęs juos jisai, katyt, už tat, kad jie žmonėms bažnyčioj kokį ten raštą perskaitę... Taip vidury miesto ir sušaudęs... pačiam vidudieny, kad visi matytų... Niekas to nesitikėjęs... Sako, net patsai didysai stačiatikių arkiriejus ėjęs prašytų, kad nešaudytų, Dievo vardu grasęs, kad tokio baisaus darbo nedarytų. Tai tasai valdonas kad surikęs ant to arkiriejaus: "Aš, sako, darau, ką noriu, e Dievo nebijau; kažin, sako, kur tasai Dievas yra - aš Jo nemačiau, e tu Jį ar matei?.." Taip ir pasakęs... Baisus žmogus! Kad kalbąs, tai kaip jaučias baubiąs... Dabar, ką tiktai nutveriąs, tuoj liepiąs sušaudyti ar pakarti... Bloga, katyt, dabar gyventi, e kas toliau bus, vienas Dievas težino...
Juozapota sėdėjo išbalusi, akis išplėtusi. Jos ausyse skambėjo žodžiai:
"Bėk, išgelbėk savo vyrą."