TOP meniu »
Pradžia »
Sielai »»
Skaitiniai
Prie savo gyvenimo projekto jis dirbo jau apie dvidešimt metų. Dvidešimt metų sunkaus darbo ir bemiegių naktų, nesuskaičiuojama galybė sprendimų ir kovų su nežinia. Tačiau dabar, naujos ateities slenkstis, telpantis į vieną formulėmis prikimštą kompiuterinį diską, buvo po kojomis. Stebėtina, kaip toksai svarbus žmonijai atradimas vis dar tykojo nedidelėje dėžėje, paslėptas nuo pašalinių akių. Dar keletas dienų ir žmonija galės džiaugtis amžinybe.
Amžinas gyvenimas visada buvo genetikų svajonė ir rodos buvusi tokia nepasiekiama, ji pagaliau priartėjo taip arti, kad beliko tik ištiesti ranką ir pasiimti tai, kas jau buvo šalia.
Jis pasitrynė iš nuovargio pajuodavusias akis ir susimąstė, koks gi jis laimingas, kad savo sunkaus, alinančio darbo dėka jis pagaliau gali suteikti žmonijai nenutrūkstantį gyvenimo džiaugsmą. Nesuskaičiuojama galybė kelių, kuriais jis klajodamas keliavo iki tikslo, neaprėpiama informacijos visata, kurią jis ką tik baigė kurti žadėjo sapnus pavargusiai nuo mirties žmonijai. Jis jau ruošėsi išsaugoti savo sutvarkytus dokumentus, kai pamatė kažką nesuprantamo ir klaikiai baisaus. Jo kompiuterio ekrane pasirodė žmogaus kaukuolė su po ja švytinčiu ryškiu užrašu Cha cha cha, sušiktas lameri, nemoki dirbti su kompu, tai atsisveikink su savo lameriškais duomenimis ir po akimirksnio kompiuteris išsijungė. Pasimetęs mokslininkas dar bergžiai bandė kažką daryti. Baimė, sumišimas ir silpnumas įsuko į aplinkos nesuvokimo sūkurį. Viskas buvo beviltiškai ir nepataisomai sunaikinta. Galų gale, atsitokėjęs jis suprato, kad viskas prarasta, o pakartoti tai, ką jis buvo padaręs per dvidešimt savo gyvenimo metų jis jau nebeturi nei laiko, nei jėgų. Jį užvaldė pyktis žmonijai, kuriai jis taip stengėsi padovanoti amžinybę ir rūpestingai to siekdamas dirbo. Supratęs, kad neteko gyvenimo tikslo ir pasiektų žinių jis griebė ant sienos kabantį ginklą ir ištaškė sau smegenis
Diena, kaip visada, prasidėjo sėkmingai. Apimtas moralinės ekstazės jis sukėlė paniką nusmeigdamas ir sujaukdamas kelias bankines sistemas. Jo nuotaika ir pasitenkinimas savimi išaugo dar daugiau, kai jis įsilaužęs per interneto tinklą sunaikino kelių neišmanėlių, lamerių duomenis. Jam kėlė juoką ir panieką patiklūs žmogeliukai, nieko nesuprantantys apie egzistuojančias skyles savo sistemose. Jis pasijuto dar geriau, kai pagaliau baigė virusą, šlovinantį kūrėją ir naikinanant visų kvailų lamerių duomenis. Jis žinojo, kad yra informatikos meistras. Virusų genijus. Prieš jį žmonės tebuvo protiniai daunai, negalintys ir nemokantys jam pasipriešinti, nes visas pasaulis sukosi apie kompiuterius, o tie, kas nemokėjo jais naudotis, kaip jis, buvo verti pasigailėjimo ir paniekos. Norėdamas pamatyti, kaip gyvena nieko neįtariantys atsilikėliai jis apsirengė geriausiais drabužiais ir šviesdamas pasididžiavimu išėjo į artimiausią naktinį klubą. Jam visada teikė malonumą stebėjimas, kaip jį supantys neišmanėliai blaškėsi apimti linksmybių ir net neįtarė, kad jis juos gali kontroliuoti. Jis - išmanantis aukštąsas technologijas, o jie
kas jie tokie? Inžinieriai, vairuotojai, mechanizatoriai, sekretorės
? Jie neapsišvietę kvaili avinai, galvojantys, kad naudojasi automatiniu kavos padėklu su spalvotu televizoriumi.
Atsipalaidavęs jis jau ėjo namo, kai netyčia užkliudė kažkokį stambų baro lankytoją. Kaip
Kas.. Kaip jis dryso
nepasitraukti. Bet jis greitai susivaldė, nes jis juk Intelektualas. Hm
laikantis etiketo reikėjo atsiprašyti. Ir nors lūpos tarė atsiprašau, aukštų technologijų genijaus skvarbus žvilgsnis ir veido išraiška sakyte sakė: Kaip tu, gorila, vemalų pūsle, šūdų pritvinkusi, išpampusi, dvokianti šiknos skyle drįsai pastoti man kelią. Išraiškingi žvilgsniai,
pauzė ir jie taikiai išsiskyrė. Kai keiksnodamasis jis jau beveik pasiekė namus, tamsiame kieme jį kažkas prisivijo.
-tai ką šūdinas distrofike pasikalbam? - Pasigirdo sodrus, grėsmingas balsas iš tamsos.
-k
aaaa
. - tesugebėjo ištarti netikėtai užpultas distrofikas.
Pokšt, ir jo snukis apsiylė kažkokiu neaiškiu raudonu skystimėliu, papildydamas kažkokį tekantį šiltą skystimėlį genitalijų srityje. Genijaus sielą užplūdo beviltiškumu persmelktas skausmas. Čia
, kažkoks daunas
jam į snukį. Kankino bejėgiškas, rodos jam objektyvus suvokimas, kad su juo elgiamasi ir kovojama nesąžiningai, ne pagal galiojančias taisykles. Bet baisiausia buvo tai, kad jis nieko negalėjo padaryti, o tas imbicilas tamsoje to net nesuprato. Aš gi jį Quake, kaip vaiką daryčiau
.
-tu ožy,
gaidy
. - supratęs, kad turi pranašumų Quake srityje, tarė genijus.
Pokšt. Ir viena akis netikėtai aptemo. Oi, kodėl stereo efektas dingo? Nesuprato naujų aplinkybių genijus
-Na ką, krūtas jo... ? Matyt tu koks sušiktas kompiuterastas-pederastas. Tuojau aš tau išlaušiu visą čerepoką, nes aš esu kaip čia tau
cha cha cha
pasakius
ee
kulokų chakeris
ee neapsaugotų čerepokų administratorius ar kaip ten, ee
kolūkio pirmininkas? Genijui tai buvo už suvokimo ribų. Jis galėjo vienu, lengvu savo intelektualiniu smegenų mostelėjimu iššluoti to kačioko saskaitą ir kontroliuoti jo niekingą gyvenimą. Bet netrukus jis vėl pastebėjo, kaip kažkas vėl artinosi. Pokšt... . Nekvėpuojantį distrofiko lavoną policija rado ryte... .
Jis buvo gražus ir be galo stiprus. Merginos dėl jo ėjo iš proto. Jo kūnas, dengiamas išpuoselėtos raumenų masės buvo tobulas. Jį visi gerbė, nes be to, jis dar buvo ir daugkartinis kikbokso čempionas. Jis žinojo savo jėgos galią ir suprato, esąs nugalėtojas ir kad nėra tokių, kurie galėtų jį nugalėti. Jis gyveno saves tobulinimu ir buvo tikras to meistras neturintis lygių.
Atėjo savaitgalis ir jis nusprendė pailsėti nuo sunkaus darbo, bei pasižvalgyti po bejėgių, silpnų padarėlių pasaulį. Nuėjo į klubą, vyriškai išgėrė kelis bokalus alaus, maloniai pasikalbėjo su draugais, kai staiga
visų akivaizdoje kažkoks praeinantis menkysta jį užkliudė. Kaaaaa
? Kaip, kažkoks nereikšmingas nulis, galėjo paliesti tokia tobulybę ir jėgą? Aišku, kad tas pimpalas nesupranta, jog jis yra tobuliausas žmogus šioje fiziškai neišsivysčiusioje minioje. Bet juk tai matosi? Nieko pasaulyje nėra svarbiau už vientisą žmogaus kūno ir proto grožį, kuriam jis pašventė visą gyvenimą. O čia kažkoks kirminas dar ir žiūri į jį taip
. Kažkoks spuoguotas akiniuotis, labai panašus į distrofiką ar paliegusį kompiuteristą. Na gerai, aš tau parodysiu, ko tu vertas
pagallvojo kikbokso čempionas ir tyliai, tyliai pasišalino į rūbinę.
Moralas Nr.1
Vidury tilto, atsirėmę į masyvius turėklus stovėjo koviniais medaliais nuo galvos iki kojų apsikarstę du vargani senukai. Karts nuo karto, nuo jų rankų pasklisdavo švelnus, pilkas debesėlis ir išsklaidytas šalto vėjo bangos vėl įšnykdavo drėgname pakrantės ore. Sunkiai versdami liežuvius, bedantėse burnose ir darydami ilgai trunkančias pauzes jie lėtai tarpusavyje šnekėjosi.
-Taip,
ir į ką pavirto žmogus. Kadaise buvo toks stiprus ir geras sportininkas. Tikras nugalėtojas, karys-didvyris. Pamenu, mes su juo tiek tų mėšlinų, dvokiančių juodašiknių džiunglėse paklojome, kad net siela atsigauna vien apie tai pagalvojus. Užeini taip į gyvenvietę, o ten tuščia... . A nei gyvos dvasios. Tada ilgai ir įdėmiai ieškai, kol surandi kur nors duobę, su iš tamsos spingsinčiomis tų kvailų, apsitriedusių makakų akutėmis
tik švyst skeveldrinę granatą pro plyšį ir jau bėk saugotis, kad kokia asitiktinė ranka iš tos šūdų duobės su sugniaužtu bananu į galvą nepataikytų - senuko veidą trumpam iškreipė pasipiktinimo grimasa - galėjo gi taip ir į akį pataikyti padlos. - Bet netrukus drebančio senelio veido bruožai ir vėl suminkštėjo prisiminus visa atperkantį kraujo, mėsgalių ir kaulų lietų pasipilantį iš dangaus po kiekvieno, širdį glostančio, granatos driokstelėjimo. - Hm
. Taigi, taigi
apie ką aš čia
- pabudęs iš prisiminimų apie maistines kultūras-bananus atsitokėjo senelis - O dabar
va
.
-Taaaip,
nuo senatvės nėra vaistų, net šiuolaikinis mokslas negali niekuo padėti. - tesė nutrūkusią mintį jo kolega.
-Taip, taip
.- sučepsėję abudu vienu metu, rimtai susimąstę senukai vėl sulinkčiojo galvomis ir imdami iš saldainių dėžutės dar po vieną saujelę pelenų mostelėjo rankomis. Tuo metu, visai šalia jų, už nugaros, stovėjo nematoma, juoda mantija apsigobusi žmogysta plonose kaulėtose rankose laikanti siaubingai didelį benzininį pjūklą. Jos nuožmioje kaukuolėje atsispindėjo nenumaldomas troškimas išbandyti ką tik paskersto, įkyraus prekybos agento įsiūlytą darbo priemonę. Naujas, kaip nekalta mergaitė
, du litrai benzino valandai
trys šimtai arklio jėgų
tokio net Bosas neturi
skambėjo praeities nuotrupos nerimstančios žmogystos galvoje. Ji jau stebėjo kaip tik tam reikalui tinkančius du sukriošusius senius į visas puses žarstančius kažkieno tai nuodėgulius ir aklomis akimis nuo tilto spoksančius žemyn, į amžinybę tekančią upę.
Moralas Nr. 2
Su pasigardžiavimu mąsto kirminas, miške graužiantis žydinčio medžio lapus, kad pasaulį valdo kirminai. Su pasididžiavimu žudikas tamsoje smeigia peiliu į nugarą nieko neįtariančiam žmogui, glostydamas savimeilę būti reikšmingu ir stipriu. Viduje slapstosi mintys: Kaip būti aukščiau už kitus? Kaip pakilti be sparnų?
Žeminant kitus. Kaip turėti daugiau nei kiti?
Sunaikinti tai, ką turi kiti. Hm
. Kai kiti verkia iš skausmo ir netekties, šalia jų aš atrodau laimingas.
[Autorius: Vaidotas Jocys]
» Apsakymas - Kaip tobulybės nugali tikrus lamerius?
