TOP meniu »
Pradžia »
Sielai »»
Skaitiniai
Sėdžiu sau ir žagsiu nuo šviesos. Vaikas būdamas, žiemą išeidavau kieman, mažų avinėlių iš kūtės prisiglosčius, užsiropšdavau ant kieme stovinčio akmeninio stalo ir žiūrėdavau į žvaigždėm nupiltą dangų tokį, kad net spiegia.
Prisižiūri kaime augdami tokių šviesų, užaugę gyvena mieste, eilėraščius apie tai rašo, pinigus uždirba, geria paskui, apsigleiznodami iš graudulio... Stovi sušalus figūrėlė vidury kiemo, žiūri aukštyn į žvaigždes, o po dešimties metų, žiūrėk, sukteli sutvėrėjo delnas kaleidoskopą, kuriame visi ritinėjamės, ir ganėtinai pastambėjus figūrėlė vėl stovi aukštai, kokiam dešimtam aukšte, vidury miegamųjų rajonų, žvarbsta neįstiklintam balkone visa susižvaigždinus ir žiūri žemyn iš net keturių langų apačioj vis išlenda po švytinčią ranką, ritmingai kaip irkluotojų traukiama barkarolė švyst švyst spindinčiais irklais, kol pagaliau, rūką mieste pagausinę, paleidžia į apačioj augančius krūmus po besivartančią žvaigždelę... Žvaigždės žiūri žemyn, vadinasi.
Kokia šviesos spalva? - kaip šviečia būsima bemėsė kaukolė, kraupiai vaškinė, pulsuojanti ir klaksinti, kai prieš veidrodį tamsoje apžioji prožektorių ir stumdai pirštu sunkiai pasiduodantį mygtuką. Koks šviesos skonis? -saldus kaip šaltis, kai liežuviu tikrini "plokščią batareiką", prie kurios vietoj išsvajoto prožektoriaus siūlais primontuosi iš girliandos išsuktą lemputę.
Ar šilta šviesa? jei į sniego gniūžčių žvakidę nukniauktą krikšto žvakę įbedi, aplaižo pirštus degtukai, čirška šviesa, sniegan gesinama. Ant pagaliuko pamautas plastikinis lėlės korpusas į laužą pamirkytas zvimbdamas mėlynai žaliai raižo tamsą, į akies tinklainę iki saldumo zigzagais įsirėždamas, o kokia garsi, per ganyklas nuaidinti šviesa, vienam žydram to zigzago spjūviui ant basos kojos užtiškus!
Taip ant kelio turiu žvaigždės formos randą augant kojai, jis mažėja, bet šviečia vis ryškiau... Parašyk, kaip vaikas į žvaigždes spoksojai, kaip tėvas iš įšilusios lovelės krapštė mėnulio užtemimo žiūrėt užpjaus ruja, sentimentalia apskalys... Parašyk, kaip iš viršaus į krintančius žiburėlius stebeiliji apšauks arba susižvaigždinusia, arba sakys rūkai, rupūže, ir dar nuorūkas ant mano gladiolių mėtai!
Tad negali pasakot, kaip išgėrei porą gurkšnių lempose spindinčio vyno, ir po metų abstinencijos šis žiebė į dantis gintariniais žiburiukais sakys, durnė su durelėm, latrauja ir dar giriasi, tad gražiai jums rašau nuo šviesos pasigėriau, nuo jos, dangiškosios ir iš Elektrėnų pumpuojamos, ir žagsiu.
[Autorius: Alisa Meler]