Gyveno kartą vargšas žmogus. Gyveno savo trobelėj toli toli miške ir mito iš medžioklės. Jo žmona buvo seniai mirusi, ir jam liko viena duktė, labai graži ir geros širdies.
Mergaitė paaugo ir pasakė tėvui norinti pati pelnytis duoną ir pasižiūrėti, kaip gyvena kiti žmonės.
Gerai, dukrele,- atsakė jai tėvas,- pas mane būdama tu nieko neišmokai, tik pešti ir kepti paukščius. Ką gi, eik ieškoti laimės. Ir išėjo mergaitė į platųjį pasaulį ieškoti sau darbo. Ėjo ėjo ir priėjo karaliaus rūmus.
Čia ji ir pasiliko, ir taip patiko karalienei, jog kiti tarnai ėmė jai pavydėti. Ir šit jie sumanė pasakyti karalienei, kad mergaitė pasigyrusi galinti suverpti svarą linų per dvidešimt keturias valandas. Jie mat žinojo karalienę labai vertinant visokius rankdarbius.
Ką gi, jeigu pažadėjai, reikia tesėti,- tarė karalienė,- tik aš tau duodu truputį daugiau laiko.
Vargšė mergaitė nedrįso prisipažinti, kad savo gyvenime nėra paėmusi ratelio į rankas. Ji tik paprašė jai duoti atskirą kambarį. Kambarį jai davė ir nunešė ten ratelį ir linus. Atsisėdo ji ir gailiai pravirko, nesumanydama, ką daryti. Ji suko ratelį į vieną pusę, į kitą, statė vienaip, antraip, o kaip pradėti verpti - nežino, juk niekuomet tokių daiktų nė akyse nebuvo mačiusi.
Netrukus jos kambarį įėjo sena moteriškė.
Kas tau atsitiko, mano vaikeli? - paklausė ji.
Ak,- atsakė mergina,- kam klausinėji? Juk vis tiek manęs iš sielvarto neišgelbėsi!
Iš kur tu žinai? - atsakė moteris.- O gal kaip tik aš tau padėsiu.
Gerai, aš viską jai papasakosiu",- pagalvojo mergaitė ir apsakė, kaip tarnai prišnekėjo, tarsi ji pasigyrusi galinti suverpti linų svarą per dvidešimt keturias valandas.
O aš, vargšė, ratelio akyse nesu mačiusi, kur aš suverpsiu tiek linų per vienut vienutėlę parą!
Ką padarysi,- tarė moteriškė,- jeigu pasižadi savo vestuvių dieną mane pavadinti tetule, aš suverpsiu už tave, o tu eik miegoti.
Mergaitė noromis sutiko ir nuėjo miegoti. O rytą, kai pabudo, siūlai buvo jau suverpti, ir tokie ploni ir dailūs, kad tokių niekas pasaulyje nebuvo matęs. Karalienė negalėjo atsidžiaugti nuostabiais siūlais ir mergaitę pamilo dar labiau. O tarnai dar aršiau ėmė pavydėti ir sumanė pasakyti karalienei, tarsi mergina pasigyrusi galinti iš tų siūlų išausti audeklą per dvidešimt keturias valandas. Karalienė vėl pasakė, kad pažadą reikia tesėti, ir jeigu neužteksią vienos paros, ji galėsianti kiek užtrukti.
Ir mergina vėl neišdrįso nieko pasakyti, tik paprašė duoti jai atskirą kambarėlį. Ir vėl ji sėdėjo ir verkė, nesumanydama, ką daryti, ir vėl į kambarį įėjo sena moteriškė ir paklausė: ,,Kas tau atsitiko, mano vaikeli?"
Iš pradžių mergina nenorėjo šnekėti, bet paskui pasisakė, kodėl tokia liūdna esanti.
Ką padarysi,- atsakė moteriškė,- jeigu pasižadėsi savo vestuvių dieną pavadinti mane tetule, aš išausiu už tave, o tu eik miegoti. Mergaitės nereikėjo ilgai įkalbinėti, ji kaipmat išėjo ir užmigo.
Kai ji pabudo, ant stalo jau gulėjo išaustas audeklas, toks plonas ir dailus, kad apie geresnį nė nepagalvosi. Paėmė ji audeklą ir nunešė karalienei. Šioji labai apsidžiaugė ir merginą pamilo dar labiau. O kiti tarnai ėmė dar daugiau pavydėti ir tik galvojo, kaip jai pakenkti.
Ir šit jie papasakojo karalienei, tarsi mergina pasigyrusi galinti iš šito audeklo prisiūti marškinių per dvidešimt keturias valandas.
Ir vėl viskas buvo kaip pirma: vėl mergina nedrįso prisipažinti, kad net adatos rankoje neturėjusi; vėl jai buvo duotas atskiras kambarėlis, ir vėl ji sėdėjo ir verkė, nesumanydama, ką daryti. O paskui vėl įėjo sena moteriškė ir pažadėjo už ją pasiūti visus marškinius, jeigu mergaitė savo vestuvių dieną ją pavadinsianti tetule. Mergaitė nesitvėrė džiaugsmu ir nuėjo miegoti. O rytą, kai ji pabudo, ant stalo jau gulėjo marškiniai, ir tokie gražūs, kad niekas tokių nebuvo matęs; jie buvo visai baigti, ir kiekvieni ant apykaklės turėjo išsiūtą karalienės vardą.
Pamatė karalienė marškinius ir taip apsidžiaugė, kad net rankomis suplojo.
Niekada aš dar neturėjau tokių gražių marškinių! - pasakė ji ir nuo to meto merginą pamilo kaip savo tikrą dukterį.
Jeigu nori tekėti už princo, eik,- tarė ji,- juk tau niekad nereikės ieškoti amatininkų, tu ir verpti, ir austi, ir siūti - viską pati moki. O mergina buvo graži, ir princui ji patiko, taigi vestuvių ilgai laukti nereikėjo. Bet vos tik princas su savo nuotaka susėdo už vestuvių stalo, pro duris įėjo bjauri senė, o jos nosis buvo - na, ne trumpesnė kaip trys uolektys.
Nuotaka staiga atsistojo, nusilenkė ir sako:
Sveika, tetule!
Negi čia tavo teta? - paklausė princas.
Taip,- atsakė nuotaka.
Tada tegu sėdasi už stalo,- tarė princas. Bet ir jis, ir visi svečiai pagalvoja, jog nelabai malonu sėdėti už vieno stalo su tokia atkaria sene.
Vos tik jie tat pagalvojo, durys vėl atsivęrė, ir įėjo kita bjauri senė, o jos užpakalis buvo toks didelis ir storas, kad ji vos vos prasispraudė pro duris. O nuotaka vėl atsistojo ir sako:
Sveika, tetule!
Ir vėl princas paklausė, negi čia jos teta. Ji atsakė: Taip." Jeigu šitaip - princas ir tą senę pakvietė prie stalo.
Bet vos tik ji atsisėdo, pro duris įėjo trečia bjauri senė: jos akys buvo didelės kaip lėkštės ir tokios raudonos, kad į jas žiūrėjai su pasidygėjimu. Ir vėl nuotaka atsistojo ir sako:
Sveika, tetule!
Ir vėl princas pakvietė senę prie stalo. Bet, žinoma, nelabai apsidžiaugė. Sėdi ir galvoja: Viešpatie, padėk man! Iš kur ta mano nuotaka ištraukė tokių tetulių!"
Po kurio meto jis neiškentė ir paklausė:
Bet kodėl mano gražiosios nuotakos tetulės tokios negražios ir luošos?
Aš tau viską paaiškinsiu,- tarė pirmoji.- Aš buvau tokia pat graži kaip ir tavo nuotaka, turėdama tiek metų, kiek ji dabar. O mano nosis ištįso dėl to, kad aš nuo ryto iki vakaro sėdėdavau prie ratelio ir baksnodavau nosimi.
O aš,- tarė antroji,- nuo pat ankstyvos jaunystės sėdėjau ir sėdėjau prie staklių, todėl ir mano užpakalis pasidarė toks didelis. O trečioji pasakė:
O aš nuo pat mažų dienų siuvau ir siuvau, gadindama sau akis, dėl to jos tokios raudonos ir bjaurios. Dabar nieko joms nepadarysi!
Ak, šit kaip! - tarė princas.- Kaip gerai, kad jūs man viską pasakėt!
Jeigu nuo darbo moterys taip pabjaurėja ir sunegražėja, mano žmona niekad gyvenime nei verps, nei aus, nei siūs!
G a i r ė s »
Lietuvių liaudies pasakos »
Pasakos apie varguolius
» Trys tetulės
TOP meniu »
Pradžia »
Sielai »
Pasakos »
Pasakų kategorijos »
Pasakų temos »
Įgarsintos pasakos »
Visos pasakos
[juokauju])