Bus praėję daugiau negu tūkstantis metų, kai vienam krašte gyveno karalius, kuris labai mėgo medžioti. Jo rūmai buvo pastatyti ant gražaus kalno. Kartą jis jojo su savo medžiokliais nuo kalno, tuo tarpu apačioj trys mergaitės ganė karves. Kai mergaitės pamatė jojant karalių su savo palydovais, vyriausioji iš jų tarė savo draugėms:
- Jei aš už jo neištekėsiu, tai kito man visai nereikia! Paskui ją tarė antroji, rodydama į medžioklį, jojantį iš dešinės karaliaus pusės:
- Jei aš už to neištekėsiu, tai kito man nereikia. Pagaliau atsiliepė trečioji, rodydama į medžioklį iš kairės karaliaus pusės:
- Aš taip pat už kito netekėsiu, jei ano negausiu!
O tie medžiokliai buvo karaliaus ministrai. Karalius girdėjo visą jų kalbą ir, sugrįžęs namo, liepė pašaukti tas mergaites pas save ir paklausė, ką jos vakar pakalnėj kalbėjo. Jos nenorėjo prisipažinti, bet karalius paklausė vyresniosios:
- Nori tekėti už manęs? Ji atsakė:
- Noriu.
O jos seserys ištekėjo už ministrų, nes visos buvo gražios, ypač karalienė, kuri turėjo plaukus tokius šviesius kaip linai.
Seserys, ištekėjusios už ministrų, vaikų neturėjo, ir karalius, kuriam kartą reikėjo ilgam išvažiuoti, pasišaukė jas ir liepė saugoti karalienę. Tuo tarpu karalienei gimė berniukas su aukso žvaigžde kaktoj. O seserys nutarė jį prigirdyti. Kai jos įmetė į vandenį, purptelėjo ties vaiku paukštelis ir sugiedojo:
Prigirdyt nori tetos, Bet nebijok, nežūsi. Ir tu, berniuk, lelijoms Apvainikuotas būsi. Išgirdusios paukštelį taip giedant, piktosios seserys išsigando ir pabėgo. Kai sugrįžo karalius, jos pasakė, kad karalienei gimęs šuniukas. - Karalius, atsakė:
- Ką Dievas davė, tas gerai.
Tuo tarpu vienas žvejys, kuris gyveno prie tos upės, matė skandinant vaiką, greit atbėgęs ištraukė iš vandens dar gyvą, parnešė namo pas pačią ir ėmė auginti, nes savo vaikų jie neturėjo.
Po metų karalius vėl turėjo važiuoti, o kai išvažiavo, karalienei vėl gimė sūnus. Seserys vėl paėmė vaiką ir įmetė į vandenį. Tada vėl purptelėjo ties juo paukštelis ir sugiedojo: Prigirdyt nori tetos, Bet nebijok, nežūsi. Ir tu, berniuk, lelijoms Apvainikuotas būsi. Sugrįžusiam karaliui seserys pasakė, kad karalienei vėl gimęs šuniukas, o karalius atsakė:
- Ką Dievas davė, tas gerai.
Bet žvejys vėl išgelbėjo vaiką ir pas save augino.
Karalius dar kartą buvo išvykęs, karalienei tuo laiku gimė duktė, o seserys taip pat ją įmetė į vandenį. Paukštelis trečią kartą purptelėjo ir sugiedojo:
Prigirdyt nori tetos, Bet nebijok, nežūsi. Ir tu, mergyt, lelijoms Apvainikuota būsi. Kai karalius sugrįžo namo, seserys jam pasakė, kad karalienei gimęs kačiukas. Pagaliau karalius susirūstino ir liepė pačią įmesti į kalėjimą. Ten ji sėdėjo ilgus metus.
Tuo tarpu vaikai augo. Kartą vyresnysis berniukas su kitais vaikais nuėjo žuvauti, bet tie nenorėjo kartu gaudyti su juo, sakydami:
- Eik sau šalin, Radviliuk!
Jis labai nuliūdo, nuėjęs paklausė žveją, ką tie žodžiai reikštų, o tas jam apsakė, kaip jis kartą gaudęs žuvis ir jį ištraukęs iš upės. Berniukas tada nusprendė susiieškoti savo tėvą. Žvejys visaip mėgino jį sulaikyti, bet tas nieko nenorėjo klausyti, ir žvejys pagaliau sutiko išleisti.
Berniukas paliko žveją ir ėjo kelias dienas nesustodamas; pagaliau priėjo didelę, plačią upę, kur stovėjo senelė ir gaudė žuvis.
- Padėk, Dieve! - tarė berniukas.
- Dėkui, sūneli.
- Manau, ilgai čia, senutėle, vargsi, kol pagausi kokią žuvelę.
- O tu ilgai pasiieškosi, kol rasi tėvą. O kaip gi perbrisi per tą vandenį? - paklausė senelė.
- Kaip Dievas padės, taip ir perbrisiu.
Tada senelė užsikėlė jį sau ant kupros ir pernešė per upę. Nuėjo jis toliau ir ilgai ilgai ieškojo tėvo, bet niekaip negalėjo rasti.
Po metų iškeliavo antrasis berniukas ieškoti savo brolio. Jis priėjo taip pat plačią upę, ir jam atsitiko tas pat, kas ir vyresniajam broliui. Žvejo namuose paliko viena mergaitė, bet ji taip pasiilgo savo brolių, jog pagaliau nebeiškentė ir paprašė leisti jų ieškoti.
Priėjo ir ji plačią upę ir rado ten senelę.
- Sveika, senute! - tarė mergaitė.
- Dėkui, dukryte.
- Kad tamstai Dievas duotų pagauti daug žuvų! Išgirdus tuos žodžius, senelės širdis visai suminkštėjo, ir ji pernešė mergytę per upę. Paskui padavė jai šakelę ir sako:
- Eik dabar vis tiesiai tuo keliu, ir kai pamatysi tupint didelį šunį, praeik pro jį tylėdama, nesijuok ir nežiūrėk į jį. Tuomet prieisi didelę pilį, kurios durys bus atviros; ant pilies slenksčio numesk šakelę ir eik per visą pilį lig kito galo; ten rasi seną šulinį, prie šulinio auga didelis medis, ant jo kaba narvelyje paukštis; tą narvelį nusikabink, iš šulinio pasisemk stiklą vandens ir tada grįžk tuo pačiu keliu atgal. Nuo pilies slenksčio pasiimk savo šakelę, eidama pro šunį, sušerk jam per snukį, tik žiūrėk, kad pataikytum, ir paskui ateik pas mane.
Mergaitė rado viską, kaip buvo senelė sakiusi, grįždama atgal sutiko savo brolius, kurie, beieškodami vienas kito, išvaikščiojo pusę pasaulio.
Dabar jie ėjo visi kartu. Eidama pro šunį, ji sušėrė su šakele jam per snukį, tas pavirto į gražų princą ir su jais nuėjo pas upę. Čia jau laukė jų senelė; pamačiusi juos visus kartu, ji labai apsidžiaugė ir pernešė per upę, o paskui ir pati nuėjo, nes taip pat išsivadavo iš kerų nelaisvės. Jaunieji keleiviai sugrįžo pas žveją ir jam padarė daug džiaugsmo, o narvelį su paukščiu pakabino ant sienos.
Bet antrasis brolis neilgai rimo namie; kartą paėmė lanką ir išėjo medžioti. Kai jis pavargo, išsiėmė savo dūdelę ir ėmė dūduoti. Tuo laiku miške medžiojo pats karalius, išgirdo dūduojant ir nuėjo pažiūrėti, kas ten dūduoja. Jis pamatė berniuką ir paklausė:
- Kas tau leido čia medžioti?
- Aš nieko nesiklausiau, - atsakė jaunikaitis.
- O kieno tu vaikas?
- Aš žvejo sūnus.
- Kad jis neturi vaikų.
- Jei tamsta netiki, prašom ateiti pažiūrėti. Karalius nuėjo pas žveją ir tas jam. pasakė visą tiesą. O paukštelis narvely tuo tarpu sugiedojo:
Sėdi motina viena, Kalėjime kankinama. Štai, karaliau, ar matai - Tavo čia visi vaikai! Buvo nutarta piktų Nužudyt juos seserų: Vargšai skendo jau vilnys, Bet ištraukė juos žvejys. Visi baisiai persigando, bet karalius paėmė paukštį, žveją, visus tris vaikus ir nusivedė į pilį:
paskui liepė atidaryti ir išleisti iš kalėjimo pačią. Iškalėjusi tiek laiko, karalienė buvo labai sunykusi, bet duktė davė jai atsigerti iš to šulinio pasemto vandens, ir ji tuoj atsigavo ir palinksmėjo.
Abidvi piktosios seserys buvo sudegintos, o karalaitė ištekėjo už princo.
G a i r ė s »
Brolių Grimų pasakos »
Pasakos apie karalius
» Trys paukšteliai
TOP meniu »
Pradžia »
Sielai »
Pasakos »
Pasakų kategorijos »
Pasakų temos »
Įgarsintos pasakos »
Visos pasakos
[juokauju])