Kartà miðke, pagal kalnà, gyveno atsiskyrëlis. Nieko jis daugiau neveikë, tik meldësi, darë gerus darbus ir kiekvienà vakarà neðë ant kalno du kibirus vandens Dievo garbei. Tuo vandeniu girdë þvërelius ir laistë augalus, nes aukðtai nuolat puèia sausas vëjas, þemë ir oras iðdþiûva, o laukiniai paukðèiai, bijodami þmoniø, skraido pagal debesis ir nesileidþia þemai gerti. Tas atsiskyrëlis buvo ðventas þmogus ir matë, kaip kartu su juo lipo á kalnà angelas, skaitë jo þingsnius, o po darbo já valgydino, kaip valgydino anà pranaðà Dievo siøsti varnai.
Taip ðventai gyvendamas, atsiskyrëlis sulaukë senø metø ir kartà pamatë vedamà á kartuves nusikaltëlá. Atsiskyrëlis tarë sau: „Tas to vertas”. Vakare, neðdamas ant kalno vandená, nebematë angelo, kurs já visados lydëdavo ir valgydindavo. Atsiskyrëlis persigando ir ëmë galvoti, kuo bûtø uþrûstinæs Dievà, bet negalëjo suprasti. Nebevalgë ir nebegërë, gulëjo parkritæs þemëj ir meldësi dienà naktá. Kai kartà miðke taip graudþiai verkë, iðgirdo graþiai giedant paukðtelá; tada jam dar labiau suspaudë ðirdá, ir jis - Kaip tau gera linksmam giedot! Tavæs neslegia Dievo rûstybë! O, kad man pasakyti galëtum, kuo að Jam nusidëjau, tada atgailëèiau, ir mano ðirdis vël dþiaugtøsi!

Paukðtelis atsiliepë:
- Tu nusidëjai pasmerkæs nelaimingà þmogø, vedamà á kartuves, uþtat uþsirûstino ant tavæs Vieðpats, kuris vienas gali teisti. Bet jei gailësies uþ nuodëmæ, bus tau atleista.
Tada prisiartino prie jo angelas su sausa ðaka rankoj ir tarë:
- Tol neðiok ðità sausà ðakà, kol iðleis tris atþalas, o naktá laikyk pasidëjæs jà po galva. Valgyk elgetos duonà ir negyvenk tuose paèiuose namuose ilgiau kaip vienà naktá. Ðtai tau bausmë, kurià Dievas siunèia.

Atsiskyrëlis paëmë ðakà ir sugráþo á pasaulá, kurá seniai buvo pametæs. Jis: nieko daugiau nevalgë ir negërë, tik tai, kà þmonës pasigailëjæ duodavo; bet daþnai negirdëdavo jo maldavimø ir nedarydavo durø, ir jis iðtisas dienas neturëdavo burnoj trupinëlio duonos.
Kartà ëjo nuo ryto lig vakaro ið kiemo á kiemà, bet niekas nieko nedavë ir nepriëmë nakvoti, tada jis nukeliavo á miðkà, rado ten trobà, kurioje sëdëjo sena moteriðkë. Jis tarë jai:
- Pasigailëk manæs, leisk ðià naktá èia pergulëti. Ji atsakë:
- Ne, negaliu, kad ir norëèiau. Turiu tris sûnus galvaþudþius, jei jie sugráþæ tave rastø, nuþudytø mus abudu.

Atsiskyrëlis tarë:
- Tik priimk mane, nei tamstai, nei man jie nieko nedarys.
Moteriðkë pasigailëjo ir sutiko. Keleivis atsigulë po laiptais, o ðakà pakiðo po galva. Senës paklaustas, kodël taip guli, jis papasakojo, kad ðakà uþ bausmæ visur neðiojàs, naktá ant jos gulás. Jis uþrûstinæs Dievà, sakydamas, kad vedamas á kartuves kaþkoks nusikaltëlis buvæs to vertas.
Tada moteriðkë ëmë verkti sakydama:
- Jei Dievas uþ vienà þodá taip baudþia, tai kaip bus mano sûnums, kai jie stos prieð Jo teismà?
Tare: Vidunaktá su triukðmu ir riksmu parëjo namo galvaþudþiai. Sukûrë ugná ir pamatë po laiptais gulintá þmogø, ánirðo ir suðuko motinai:
- Koks èia þmogus? Ar mes nesame uþdraudæ kà nors priimti?

Motina atsiliepë:
- Nelieskit jo, èia nelaimingas nusidëjëlis, jis daro atgailà.
Galvaþudþiai norëjo þinoti, kà jis padarë, ir paklausë:
- Seni, pasakyk, kuo nusidëjai? Keleivis pasikëlë ir tarë:
- Vienu þodþiu uþrûstinau Dievà, uþ tai dabar darau atgailà.
Jo þodþiai sujaudino galvaþudþiø ðirdis, ir jie ëmë gailëtis savo piktø darbø.
Atvertæs tris nusidëjëlius, atsiskyrëlis paskui vël atsigulë po laiptais. Rytà rado já nebegyvà, o ið sausos ðakos, ant kurios gulëjo, buvo iðdygusios trys atþalos. Taip jis vël ágijo Dievo malonæ.
G a i r ë s » Broliø Grimø pasakos » Pasakos apie gyvenimà