Šaltą žiemą važiavo ponas ir čigonas. Čigonas buvo ponui už vežėją. Ponas vilkėjo storais kailiniais, o čigonas buvo tik tinklu susisupęs.
Ponas sėdi, sėdi, jau ir šaltis pradeda imti.
Jis žiūri, kad čigonas linksmai šokčioja ant sėdynės ir švilpauja sau. Ponas sako:
- Ei vežėjau, ar tau ne šalta?
- Ne,- atsakė čigonas.
- Kaip čia yra, kad tau šilta, o man su storais kailiniais šalta?- paklausė ponas.
- Mat, kas yra,- atsakė čigonas,- jums į tuos kailinius šaltis įeina, bet išeiti negali. O man šaltis į tinklą čia įėjo, čia išėjo.
Ponas pagalvojo ir sako:
- Ei čigone, mainykimės! Aš tau atiduosiu savo kailinius, o tu man duok tą tinklą.
Čigonas tiko. Apsimainė. Ponas sėdėjo, sėdėjo, kol taip sustiro, kad daugiau tverti nebegali.
- Ei čigone, atsimainykim!- sušuko ponas.
Bet čigonas nė girdėti nenori. Kai ponas per daug ėmė spirti, jis sako:
- Kas mainyta, sumainyta, kur čia beatiduosi!
G a i r ė s »
Lietuvių liaudies pasakos »
Pasakos apie gudrumą