Prieð kelis ðimtus metø, kai þmonës dar nebuvo tokie gudrûs, kaip ðiandien, viename maþame miestelyje atsitiko nuostabi istorija. Naktá ið miðko á vieno þmogaus klojimà atskrido pelëda, o iðauðus nebenorëjo ið ten lëkti, bijodama, kad jos nepamatytø kiti paukðèiai ir nepakeltø riksmo.
Rytà nuëjo bernas á klojimà imti ðiaudø, pamatë kertëj tupint pelëdà, baisiai iðsigando ir atbëgæs pasakë savo ponui, kad á klojimà álindæs tupi baisus þvëris, kurio kaip gyvas nematæs, vartantis akis ir galintis kiekvienà praryti.
- Paþástu tave, - tarë ponas: - vaikyti strazdà po laukà turi dràsos, bet, pamatæs negyvà viðtà, bijai be lazdos prie jos prieit. Eisiu pats paþiûrëti, koks ten þvëris.
Dràsiai nuëjo jis á klojimà ir pradëjo dairytis. Bet kai pamatë neregëtà þvërá savo akimis, iðsigando ne maþiau uþ bernà. Be dvasios ðoko pro duris, nulëkë pas kaimynus ir su aðaromis ëmë praðyti jø pagalbos prieð neþinomà baisø þvërá, sakydamas, kad visam miestui bûtø didelis pavojus, jei jis iðtrûktø ið klojimo. Visose gatvëse kilo didelis triukðmas ir riksmas; gyventojai susirinko apsiginklavæ ietimis, ðakëmis, dalgiais ir kirviais; pagaliau pasirodë tarybos nariai su burmistru prieðaky. Sustojæ rinkoj eilëmis, nuëjo pas klojimà ir , apsupo ið visø pusiø.
Paskui vienas ið dràsesniø, su atstatyta ietim rankoj, ákëlë kojà pro duris, bet tuojau, baisiausiai rëkdamas, iðbëgo atgal, visas iðbalæs kaip drobë ir nebegalëdamas tarti þodþio. Dar buvo atsiradæ du dràsuoliai, bet toliau durø ir jie negalëjo þengti.
Pagaliau iðlindo á prieká aukðtas, tvirtas vyras, pagarsëjæs savo dideliais karo darbais, ir tarë:
- Vienu paþiûrëjimu þvëries neiðvarysit, reikia rimtai kà daryti, o jûs visi tik kinkas drebinat ir neþinote, nuo katro galo pradëti.
Jis liepë atneðti ðarvà, kalavijà ir ietá ir visas apsiginklavo. Visi gyrë jo dràsumà, nors daugelis drebëjo dël jo gyvybës. Atidarë abejas klojimo duris, pamatë pelëdà tuo tarpu atsitûpusià ant didelio skersinio spyrio. Tas dràsuolis liepë atneðti kopëèias, ir kai pasistatæs pradëjo lipti, visi ëmë já dràsinti, praðydami padëti ðventà Jurgá, slibino nugalëtojà. Matydama artinantis þmogø, kuris galëjo jà pagauti, ir girdëdama tokios minios riksmà, pelëda ëmë vartyti akis, ðiauðti plunksnas, suplasnojo sparnais, kaukðtelëjo snapu ir dusliu balsu suriko:
- U-û, û-û.
- Durk, durk! - ðaukë minia dràsuoliui.
- Kas èia stovëtø, kur að, - atsiliepë jis, - tas nesakytø durti.
Nors per vienà pakopà pakilo aukðtyn, bet visas ëmë drebëti ir vos gyvas nulipo þemën.
Dabar nebeliko në vieno, kuris bûtø tikæs eiti á toká pavojø.
- Tas þvëris, - sakë jie, - vienu savo kvapu uþnuodijo ir suþeidë dràsiausià ið mûsø, tai kur mes bekiðim savo galvas?
Ir jie ëmë tartis, kà daryti, kad nepraþûtø visas miestas. Nieko ilgai negalëjo sugalvoti, galop burmistras rado gerà priemonæ.
- Mano nuomone, - tarë jis, - mums reikia visiems susidëti ir atpirkti ið savininko klojimà su viskuo, su javais ir ðiaudais, kad jis neturëtø jokiø nuostoliø, o paskui já padegti, kad kartu sudegtø ir tas baisus þvëris; tada bent niekam nereikës aukoti savo gyvybës. Tokiam svarbiam reikalui niekas neturëtø gailëtis pinigø ir atsikalbinëti.
Visi su juo sutiko. Klojimas buvo padegtas ið visø keturiø pusiø, kartu su juo sudegë ir ta nelaiminga pelëda. O kas netiki, tegu nuvaþiuoja á tà miestà ir pats viskà iðklausinëja.
G a i r ë s » Broliø Grimø pasakos » Pasakos apie pelëdas » Pasakos apie paukðèius