[Pasakos tekstas: liaudiðka kalba, netaisyta]

Buvo toks ûkinykas su paèia, jiedu turëjo vienà dukterá. Toj duktë jau buvo dvylikos metø, toj motina apsirgo, o kada jau jautë arti mirsiant, sako savo dukteriai:
– Að tau palieku karvutæ. O kaip að numirsu, tai tu rasi po mano lieþiuviu dvi sëklas. Tai tu táis sëklas pasodyk, tai tau iðaugs viena obelis, ið kitos sëklos stos tau vyno ðulnys, tai tu turësi sau pasibovyt.

Su tais þodþiais toj motina numirë. Þinoma, tà motinà pakavojo. Tas tëvas naðlystoj nenorëjo gyvætie, jis tuo vedë kità paèià – ir naðlæ su trim dukterim. O toj buvo ragana. Toj moèeka pradëjo tos mergaitës nekæstie. Bûdavo, jà vis iðvaro gyvuliø ganytie, o iðgenant duoda pakulø kuodelá, sako:
– Iðverpk linø tolkeles.
O kaip ji gali iðverpt ið tokiø pakulø linø tolkeles... Aina ji an kapo motinos o rëkdama jai skundþiasi. O motina atsiliepë ið kapo. Sako:
– Táis pakulas inkiðk savo karvutei in ausá, o ið antros iðtrauksi tolkutes. O, – sako, – neuþmirðk, pasodyk táis sëklas abipusiai vartø.
Kità dienà kaip davë moèeka jai pakulø, liepë iðverpt ðilkø tolkutes. Toj mergina iðsiginus kaiminæ gano. Prëjus prie savo karvutës, táis pakulas pridëjo jai prie ausies, toj pakulas intraukë, o ið kitos iðtraukë tolkutes. Vakare pargydama, bûdavo, parneða moèekai. Ir teip jà vargino su tàj ganiava per kelis metus. Jau toj mergina, pervargus per daug metø, aina ji vël pas motinà an kapo skøstis, kad jà per teip daug metø moèeka vargina. O motina atsiliepus jai sako:
– Jau neilgai vargsi pas moèekà. Atvaþuos jaunikis ir iðves tave. Ale kaip atvaþuos jaunikis, tai tu jam pasakyk, kad jis tau pasteliuotø an ðliûbo naujus èeverykus, tai kad tau tiks, tai tu tekëk uþ jo.
O kaip ji táis sëklas pasodino, tai iðaugo vienoj pusëj aukso obelis su aukso obuoliais, o kitoj pusëj atsirado vyno ðulnys.
Ale ne po ilgam vaþiavo viens ponaitis pro tuos namus. Pamatë, kad tokia graþi obelis, ir jam labai pakvipo vynas. Sako in savo veþëjà:
– Aik tu mâ paskinsi tø obuoliø.
O kad ans atëjæs norë skint obuoliø, tai obelis pakëlë ðakas aukðtyn, kad jis nepasiekë. Suprato tas ponaitis, kad tuose namuose yra toks þmogus, katram duodasi skint. Nuvëjo in stubà, sako:
– Kas èia yra, kad galëtø tø obuoliø paskintie?
O toj moèeka tuo siunèia savo vyriausià dukterá. Toj kaip priëjo, ðakas pakëlë aukðtyn. Siuntë antrà ir treèià – ir vis pakelia ðakas aukðtyn. Vël sugráþæs in stubà, sako:
– Èia galbût yra da viena, katrai duosis skint.
Jau netur kà ragana daryt – siunèia tà savo podukrà. Toj kaip tik priëjo, obelis ðakas palenkë – paskynë obuoliø. Priëjo prie to ðulnio – vynas iðkilo aukðtyn, kad ji su ranka pasiekë, o pasëmus vyno padavë ponaièiui gertie. Anas, neþiûrëdams an jos suvargimo, ir sako jai:
– Jei tu uþ manæs tekësi, tai að tave sau uþ moterá imsu.
– Tekët tai tekësu, ale tu man pamieruok kojà ir pasteliuok tu mâ an ðliûbo naujus èeverykus.
Tuo tas ponaitis pamierau kojà, pasiuvo jai èeverykus ir tuo atveþë. Dabar toj ragana tuo pavertë savo vyriausià dukterá tokia kaip ana ir atvedë. Pamierau èeverykà – netinka. Atvedë kità ir treèià – ir vis netinka. An galo atvedë jau tà savo podukrà. Tai kaip padavë jai – tiko, nes an jos kojos miera imta buvo. Tuo jà pasisodino in karietà ir vaþiau. O ta obelis ëjo vienoj pusëj, o vyno ðulnys ëjo antroj pusëj, o ta jos karvutë paskui sekë. Nusiveþë in savo dvarà, tuo viskà surengë, ir apsiþenijo. O toj obelis stovë vienoj pusëj duriø, vyno ðulnys kitoj pusëj duriø po langais. Ir teip laimingai pragyveno iki pabaigai dienø savo.
G a i r ë s » Lietuviø liaudies pasakos » Pasakos apie mergaites » Pasakos apie raganas